1410 metų liepos 15 dieną įvyko Žalgirio mūšis, kurį laimėjo Lietuvos ir Lenkijos kariuomenė. Tai tikriausiai nebūtų nutikę, jei prieš tai Jogaila su Vytautu nebūtų susitaikę. O pusbrolių santykiai buvo sudėtingi. Jie pykosi ir taikėsi. Ir kiekvieną kartą besitaikant nutikdavo keistų dalykų.
Mirus Algirdui 1377 metais į didžiojo kunigaikščio sostą atėjo Jogaila. Ir greitai prasidėjo nesutarimai su Kęstučiu. Jo sūnus Vytautas, aišku, palaikė tėvą. Po įvairiausių peripetijų valdžią paėmė Jogaila, o Kęstutis su Vytautu buvo uždaryti Krėvos pilyje. Kęstutis ten ir baigė savo dienas (galbūt buvo nužudytas), o Vytautas pabėgo pas Vokiečių ordiną. Tiesa, buvo neilgai, 1384 metais nusprendė taikytis su Jogaila. Ir štai kaip viskas vyko.
Pirmasis Vytauto ir Jogailos susitaikymas
Savo sugrįžimą į Lietuvą Vytautas planavo labai efektingai. Vygandas Marburgietis kronikoje rašo: Kunigaikštis Vytautas, matydamas, kad jo išdavystė yra pribrendusi (ir jeigu šioji nebūtų pavykusi – kaip paskui sužinota – buvo sugalvojęs dar piktesnių klastų), jis iš tiesų buvo sumanęs sukviesti aukštuosius pareigūnus vaišių ir tada juos klastingai suimti.
Šis planas Vytautui nepasisekė. Tačiau Vytautas nebūtų Vytautas, – jis rankų nenuleido: sudegino Jurbarką ir Naująjį Marienburgą – atraminius kryžiuočių punktus, jiems žygiuojant į Lietuvos sostinę Vilnių.
Taigi jis į Vilnių pas Jogailą atjojo ne tuščiomis rankomis. Negana to, dar pasiūlė sunaikinti Marienverderio pilį, kuri tuo metu stovėjo Kaune, Neries ir Nemuno santakoje. Tarp pusbrolių įvyko toks dialogas (užrašytas kronikininko Vygando Marburgiečio):
Turi žemių ir žmonių, atsivešk bombardų ir t. t. Su mūsų galybe gretai ją paimsime.
Ir karalius [Jogaila] tarė:
– Magistras gali mus užpulti.
Ir atsakė [Vytautas]:
– Negalės nė po mėnesio, mes tuo tarpu pasieksime savo.
Ir štai 1384 m. rugsėjo 21 d., trečiadienį, Jogailos ir Vytauto kariaunos atėjo prie Marienverderio pilies. Prasidėjo jos apgultis. Kryžiuočiai tikėjosi pagalbos iš saviškių, bet jos nesulaukė. Galiausiai, po įvairių gudrybių, pilies įgula pasidavė lietuviams. Pasiduodančiam į nelaisvę vicekomtūrui ir jo kariams Jogaila pažadėjo gyvybę:
Vicekomtūras – jo buvo sumuštos rankos ir nugara – užlipo ant bokšto viršaus pasižvalgyti. Pamatęs jį, karalius tarė:
– Komtūre, atiduok pilį, arba sudeginsime jus drauge su ja.
Jis atsakė:
– Jegu duosite mums ranką, kad paliksite gyvus, būsime jūsų belaisviais be širdgėlos.
Karalius tarė:
– Gerai.
Taip buvo paimta Marienverderio pilis. Tiesa, įvyko ir keistų dalykų. Lietuviai rado bokšte pasislėpusį kryžiuotį ir numetė jį žemyn. Žmogus neužsimušė, nes pataikė ant kažkokio bajoro. Užtat bajoras žuvo.
O paskui įvyko nuožmi scena. Leiskime pasakoti Vygandui Marburgiečiui: O pažadų buvo mažai paisoma, nes karalius, atstodamas patį budelį, nunkerta galvą broliui Tegartui.
Kodėl taip padarė Jogaila? Juk šiaip valdovai budelio pareigų nevykdydavo. Čia jau lieka vietos spėlionėms. Gal Jogaila jautė asmeninę neapykantą broliui Tegartui. O gal tai kronikininko išsigalvojimas? Ši paslaptis taip ir liks neatsakyta.
Kodėl taip padarė Jogaila? Juk šiaip valdovai budelio pareigų nevykdydavo. Čia jau lieka vietos spėlionėms. Gal Jogaila jautė asmeninę neapykantą broliui Tegartui. O gal tai kronikininko išsigalvojimas? Ši paslaptis taip ir liks neatsakyta.
O dabar grįžkime prie Jogailos ir Vytauto santykių. Geri jie nebuvo. Vytautas jautė kartėlį. Pusbrolis ne jam atidavė valdyti Lietuvą, bet Skirgailai. Ir ką tada Vytautas darė? Dar kartą pabėgo pas kryžiuočius. Ir su jų kariuomene rimtai grasino Lietuvai.
1390 metais Vytautas kartu su Ordino ir būsimojo Anglijos karaliaus Henriko IV kariuomene apsiautė Vilnių. Ši apsiaustis vos nesibaigė didele tragedija Lietuvai – Vilnius buvo vos per žingsnį nuo katastrofos. Per apgultį žuvo Jogailos brolis Karigaila, kryžiuočiams pavyko sunaikinti Kreivąją pilį.
Jogaila suprato, kad su Vytautas su Ordino pagalba ilgainiui nuniokos visą kraštą. Jogailos brolis Skirgaila nesugebėjo tvarkytis Lietuvoje.
Kaip rašo kronikininkas Janas Dlugošas, buvo karšto būdo ir girtuoklis: Skirgaila, Trakų kunigaikštis, iš prigimties drąsus ir narsus, ginklu ir liežuviu viskam tinkamas, taptų visiems pavojingas, jeigu nuolatinis girtavimas nebūtų sukėlęs visų žmonių panieką jam. Daugelį, o ypač tų, su kuriais jis kaip su bičiuliais ir broliais artimai bendravo, girtas dažnai kardu žalojo. Tik paskui, kai išsiblaivydavo, savo jiems padarytas žaizdas rūpestingai tvarstydavo, turėdamas įgimtų gabumų gydymo mene.
Antrasis Jogailos ir Vytauto susitaikymas
Jogaila suprato, kad reikia susitaikyti su Vytautu. Ir šį kartą jis buvo susitaikymo iniciatorius. Tačiau vienas dalykas nutarti, kitas dalykas tai padaryti. Juk Vytautas buvo pas kryžiuočius. Šią žinią reikėjo perduoti slapta.
Be to, Vytautas turėjo patikėti šia žinia. Reikėjo tinkamo tarpininko. Į Ordino žemes reikėjo pasiųsti žmogų, kuris mokėtų elgtis taip, kad net budrūs, apdairūs ir visur šnipų turintys kryžiuočiai nieko nesuuostų. Toks kandidatas buvo rastas – juo pasirinktas vos dvidešimties metų tesulaukęs kunigaikštis Henrikas. Aišku, aukšta socialinė padėtis lėmė, kad tuo metu, nepaisant jo jaunystės, jis jau buvo Plocko vyskupas. Tiesa, negavęs galutinio įšventinimo.
Henrikas apsimetė, kad vyksta sudaryti taikos tarp Ordino ir lenkų, ir prisistatė Balgos bei Christburgo komtūrams. Jų buvo priimtas su derama pagarba. Kryžiuočiai išklausė Henriką ir, neįtardami jokių piktų kėslų, nusiuntė jį tenai, kur tas vyrukas ir troško patekti – į Ritersverderio pilį prie Kauno, tiesiai pas Vytautą.
Ten Henrikas viešėjo tris savaites. Turėjo į valias laiko niekeno nestebimas susitikti akis į akį su Vytautu ir išdėstyti jam karaliaus Jogailos pasiūlymą. Tačiau čia irgi nutiko vienas nepaprastas dalykas. Viešėdamas pas Vytautą Henrikas pamatė jo seserį Ringailę (krikščioniškas jos vardas buvo Ona). Ir jaunuoliai nusprendė susituokti. Dėl to Henrikui reikėjo atsisakyti daug žadančios dvasininko karjeros. Toks elgesys anais laikais buvo neįprastas.
Štai ką apie tai pasakoja pyktelėjęs Ordino metraštininkas: Ir vyskupas išbuvo Ritersverderyje tris savaites, prašydamas Vytauto sesers rankos. Ir Vytautas davė jam ją. Ten pat buvo atšvęstos vestuvės, ko niekuomet apie jokį vyskupą nebuvo girdėta.
Po šių vestuvių Vytautas nusprendė grįžti į Lietuvą. Jis sukvietė savo šeimą (išskyrus brolį Žygimantą), ištikimiems lietuviams liepė sudeginti Ritersverderio pilį. Paskui sugriovė dar dvi kryžiuočių pilis ir 1392 metų birželio pabaigoje sugrįžo į Lietuvą.
O kaip susiklostė Henriko ir Ringailės likimas? Henrikas greitai mirė. J. Dlugoszas užsimena, kad jis buvo nunuodytas. Ir rankas prie to pridėjo jo žmona Ringailė. Tiesa ar melas? Sunku pasakyti. Galėjo tarp jaunuolių įsiplieksti meilė, todėl jie nusprendė susituokti. Tačiau galėjo būti ir kitas paaiškinimas.
O kaip susiklostė Henriko ir Ringailės likimas? Henrikas greitai mirė. J. Dlugoszas užsimena, kad jis buvo nunuodytas. Ir rankas prie to pridėjo jo žmona Ringailė. Tiesa ar melas? Sunku pasakyti. Galėjo tarp jaunuolių įsiplieksti meilė, todėl jie nusprendė susituokti. Tačiau galėjo būti ir kitas paaiškinimas.
Vytautas nebuvo pirštu penimas, o daug išdavysčių patyręs politikas. Kai Henrikas jam išdėstė Jogailos pasiūlymą susitaikyti, ar jis iš karto galėjo patikėti jo žodžiais? Gal Henrikas meluoja? Gal čia kokie spąstai? Kaip įsitikinti, kad jis sako tiesą?
Vienas iš būdų – sužinoti, ką jis pasiryžęs paaukoti. Ar jis išdrįs paaukoti savo dvasininko karjerą? Tad gal nebuvo jokios meilės, tiesiog Vytautas norėdamas įsitikinti jo žodžiais, pasiūlė išbandymą: vesti jo seserį. Henrikas, suprasdamas misijos svarbą, tokiam žingsniui ryžosi. O kai nebuvo meilės, gal jo žmona Ringailė pasitaikius progai, jo ir atsikratė? Tai irgi iki galo nebus išspręsta mįslė.
Tokiomis aplinkybės Vytautas ir Jogaila galutinai susitaikė. Ir suvieniję jėgas, jie galėjo nugalėti Vokiečių ordiną 1410 metais.
