Nuomonės

2019.07.13 09:53

Donatas Katkus. Fantastiškas Edgaro Montvido spektaklis

Donatas Katkus2019.07.13 09:53

Ir vėl sužėrėjo Kristupo festivalis. Nedidelėje Šv. Kotrynos bažnyčios salėje , kuri buvo beviltiškai sausakimša. Festivalis, surengęs Edgaro Montvido solinį koncertą, skirta solisto 20 metų koncertinės veiklos sukakčiai.

Apie E. Montvido meną reikia kalbėti, kaip apie absoliutų unikumą, nes ne tik Lietuvoje, bet ir žymiai, žymiai plačiau sunku būtų surasti artistą, kuris jungtų tiek meninių savybių. Pirmiausia tai ne koks savo balso eksponuotojas. Tai aktorius, šia prasme, kažkiek tęsiantis V. Noreikos tradiciją. Aktorius su nepaprasta gilumine prasme skaitantis poetinius dainų tekstus.

Kiekvienas jo atliekamas kūrinys – tai vaidmuo, giliausias išgyvenamas, absoliučiai tiksliai surandant prasmę ir raišką. E. Montvidas scenoje ne koncertuoja, nerodo savęs, jis gyvena savo personažų gyvenimą, absoliučiai natūraliai, be pozos ir be menkiausio dainininkiško maivymosi. Atrodo, kad jam rūpi tik psichologinė jo personažo tiesa. Bet tai tik pusė jo meno savybių. Jis ir muzikas, skaitąs tas tekstų interpretacijas, emocijas kaip jas suprato ir įkūnijo kompozitoriai. E. Montvidas puikiai jaučia kompozitorių įkūnytą prasmės gilumą, vaizdą.

Šių dviejų jo meno pusių: individualaus teksto perskaitymo ir kompozitoriaus teksto prasmės interpretacijų susiliejimas, duoda fantastiškus poveikio rezultatus. Taigi tai buvo ne koncertas, bet spektaklis, pasakojimas ir išgyvenimas. Ir apie meilę, ir apie gamtos grožį , ir apie neviltį, kupiną sukrečiančio susikaupimo, tylos, nirvanos. Žmogaus minčių ir emocijų pasaulis atkuriamas rimtai, be jokio maivymosi ir noro pasipuikuoti nei balsu, nei savimi, nei savo koncertiniais jausmais.

Tik didieji aktoriai sugeba sukurti tokius įvaizdžius. Vaidmuo ir muzika susiliejo kaip dvi upės. E. Montvido pasaulinės kokybės balsas, jo virtuoziškumas, balso valdymas kelia didžiausią pasigėrėjimą, bet koncerto metu jis užmirštamas. Balsas, jo tembrinė įvairovė tik kaip klusni raiškos priemonė. Ir dar toli gražu nepaskutinis koncerto komponentas: nuostabus pianistas britas Simon Lepper. Nuolatinis E. Montvido kamerinių vakarų partneris. Neprasikišantis, neužgožiantis, bet aktyviausias muzikinis šio spektaklio dalyvis.

E. Montvidas parinko visai neatsitiktinę, dramaturgiškai vieningą, bet mums Lietuvoje negirdėtą programą. Kaip reta – koncerto rengėjai apsirūpino dainų vertimais, kurie nustebino savo poetine nuovoka, prasme, nors neimitavo kiekvieno žodžio. Bet man įspūdingiausia buvo tai, kad tuos vertimus atliko žinoma dainininkų akomponatorė pianistė Audronė Kisieliūtė. Gal dar vienas poetinis talentas ?

Vakaras prasidėjo R. Strauss dainų ciklu. Tai absoliučiai retai pas mus skambantis, bet kone dažniausiai šiandien Europoje statomų operų kompozitorius (A. Grigorian jo operoje „Salome“ dainavo ne Lietuvoje). Manau, kad Lietuvoje atlikėjai bijo šio psichologiškai gilaus postromantiko kūrybos. Tai ne paprastos dainelės. E. Montvidas atskleidė turtingiausią mylinčio žmogaus būsenų erdvę. Kitas jausmines spalvas jis surado R. Hahn ir C .Debussy dainoms. Nuostabus buvo populiarių M. de Falia ispaniškų dainų atlikimas. Kas svarbiausia, vėlgi, nesimėgaujant etnografišku, išorišku, lėkštai ispanišku koloritu, tačiau su tikra Flamenko aistra. Antroje dalyje nuskambėjo F. Liszto „Trys Petrarkos sonetai“, kur ryškiai sušvytėjo S. Lipper stilistinė nuovoka. Tikra dovana buvo mūsų emigranto K. V. Banaičio, vėlgi retokai skambančio, Kastyčio barkarolė iš Lietuvoje nepastatytos operos „Jūratė ir Kastytis“. Puiki lietuviška lyrika. Natūralu, kad šios dalies centras buvo populiarioji Lenskio arija iš P. Čaikovskio „Eugenijaus Onegino“. Taip dažnai dainuojama, tapusi kliše, ši arija staiga tapo sukrečiančiu mirčiai pasiruošusio mylinčio žmogaus atsisveikinimu. Jokių mums įkaltų standartų!

Po to nuskambėjusi kita populiariausia arija iš G. Puccini operos „Toska“ parodė ir tikrai itališkas E. Montvido balso galimybes. Bisui dar nuskambėjo B. Gorbulskio „Sninga…“, lyg duoklė nuostabiai šią dainą dainavusio V. Noreikos atminimui. Pasaulinė klasė, pasaulinis Lietuvos balsas. Plojimų ir susižavėjimo šūksnių audra…