Nuomonės

2019.07.11 15:46

Indrė Makaraitytė. Kodėl Nausėdai geriau mokytis iš Grybauskaitės, o ne Adamkaus?

Indrė Makaraitytė, LRT Tyrimų skyriaus vadovė2019.07.11 15:46

„Šioje vietoje aš tikrai neleisiu eksperimentuoti arba neleisiu improvizuoti“, – pareiškė Gitanas Nausėda, išrinktasis prezidentas, kai jo žurnalistai paklausė, kokią jis mato naujosios koalicijos sutarties pagrindu sudarytą Vyriausybę.

Įvardijęs svarbiausiomis ministerijomis Užsienio reikalų, Vidaus ir krašto apsaugos, G. Nausėda pasakė nematantis argumentų, kodėl krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis negalėtų tęsti darbo. Ir vaizdžiai paaiškino, kad skubantys tapti ministrais te nebūtinai skuba siūdintis naujų kostiumų, o dabar einantiems ministrų pareigas pasiūlė neskubėti kostiumų atiduoti į komisą.

Drąsus pareiškimas. Ryžtingas.

Ką jis reiškia?

Jis reiškia, kad G. Nausėda neketina sėdėti tyliai kamputyje ir sieks, kad į jo nuomonę būtų atsižvelgiama. Įvardijo raudonąsias linijas, kurių neleis peržengti. Kiekvieno lyderio tikslas, kad jis nekalbėtų tuščiai ir į jo žodžius įsiklausytų. Ištarus a, visada bus lūkestis ir b, ir c, ir ž. Rezultato. O siekiant rezultato, vaizdaus pasakymo apie kostiumus gali nepakakti, nes jau dabar naujoji Vyriausybė bus vertama pagal tai, kokį svorį ją formuojant realiai turėjo prezidentas.

Šiandien G. Nausėdai vėjas palankus – tarp Sauliaus Skvernelio ir Ramūno Karbauskio yra didžiulė trintis ir įtampa, todėl premjerui prezidento užnugaris kaip niekad reikalingas.

O kas, jei raudonosios linijos bus peržengtos?

Niekas neketina glostyti G. Nausėdos paplaukiui, jei jis bus ryžtingas ir principingas. Ypač neglostys tie, kuriems buvo nubrėžtos raudonosios linijos ir kurie jas norėjo peržengti. O jei raudonųjų linijų nebus, jis labai greitai gaus niuksą iš visuomenės.

Ir šia prasme visai be reikalo G. Nausėda ribojasi nuo D. Grybauskaitės patirties. Valdas Adamkus, kaip atrodo, yra artimas išrinktojo šalies vadovo bičiulis, bet jo vidaus politika galiausiai baigėsi labai nekaip. Per dešimt metų tik pasimiršo, kad dažniausiai V. Adamkaus taiki ir esą nekonfliktiška pozicija buvo tik viena medalio pusė.

Niekas neketina glostyti G. Nausėdos paplaukiui, jei jis bus ryžtingas ir principingas. Ypač neglostys tie, kuriems buvo nubrėžtos raudonosios linijos ir kurie jas norėjo peržengti. O jei raudonųjų linijų nebus, jis labai greitai gaus niuksą iš visuomenės.

Atvertus kitą pamatydavai, kad tie, su kuriais jis esą kalbėjosi, jau buvo užlipę jam ant galvos artimiausių prezidento patarėjų pagalba arba kitais būdais.

Nusipurtyti lipančiuosius reikia valios ir galios, o nupurtyti niekada to nepamiršta ir galiausiai pasinaudoja taip, kad būdo bruožai ir klaidos, kurių niekada niekas neišvengia, tampa visų dviejų kadencijų vertinimo akcentu. O specialiai sukurtas dokumentinis filmas ir parašyta knyga apie prezidentės dešimtmetį – etaloniniu valdiškos propagandos pavyzdžiu, nors tokio žanro kūrinių yra ir apie Algirdą Brazauską, ir apie V. Adamkų, ir apie Vytautą Landsbergį.

Taip, D. Grybauskaitės charakteris lėmė aštrumą politikoje, ji negailestingai kritikavo, netgi drožė, premjerus, visus iš eilės, o praradusi viltį susikalbėti išvis nebepalaikydavo ryšio. Taip, ji neišvengė to, už ką kitus malė į miltus ir jos laiškai iš „tulpių pašto“ pateko į viešumą, taip parodę, kad D. Grybauskaitė nevengė užkulisinių žaidimų ir taip sumenkinę jos autoritetą.

Taip, prie jos buvo paskirta ir blogiausia turbūt visų laikų švietimo ir mokslo ministrė, nors prieš tai ji rengė taip politikus žeminusius anglų kalbos egzaminus. Tiesa, tokio egzamino jau ne D. Grybauskaitės kabinete, o visuomenės akyse, neišlaikė premjeras S. Skvernelis. Ir jis taip pat buvo gana žeminantis.

Visus dešimt metų, o dabar ypač stipriai, D. Grybauskaitei buvo rėžiama į akis, kad ji esantis tos pačios nomenklatūros produktas, su kuria kovojusi, ardydama nomenklatūrines salas. A. Brazauskas buvo Lietuvos progreso stabdys, tačiau ji vadina jį savo mokytoju. Štai, žiūrėkit, sako vis labiau įsidrąsinantys kritikai – viešumo ji vengė taip pat kaip visi. Sena tarybinė mokykla.

Taip, kai kurie D. Grybauskaitės paskyrimai į kertines pozicijas – VSD ar Generalinės prokuratūros vadovus – buvo labai nesėkmingi ir atsisuko prieš ją.

Taip, sunku dabar pasakyti, ar jie buvo padaryti tik todėl, kad ji per greitai priimdavo sprendimus ir nebuvo linkusi įsiklausyti į patarimus patarėjų, kurie buvo vertinami kaip gerokai silpnesni už ją. Ar vis dėlto šie pasirinkimai buvo vieninteliai įmanomi variantai, kai sistema priešinasi pokyčiams. Tačiau buvusieji prokurorų klano aktyvistai, pasižymėję tuo, kad bylos nepasiekusios teismo būdavo išrašomos didžiausio dienraščio puslapiuose, šiandien tik lieja ašaras dėl prarastų pozicijų.

Taip, D. Grybauskaitės charakteris lėmė aštrumą politikoje, ji negailestingai kritikavo, netgi drožė, premjerus, visus iš eilės, o praradusi viltį susikalbėti išvis nebepalaikydavo ryšio.

Labai norėtųsi tikėti, kad dabar atėjo metas, kai mūsų visuomenė užaugo iki kitokio lyderio, tačiau praėję dešimt metų vis dėlto sunkiai įsivaizduojami be D. Grybauskaitės. Arba be tokio tipažo vadovo, kokia buvo ji – tokia griežta mokyklos direktorė, kaip neretai apibūdinamas jos vadovavimo būdas.

Bet užgrūdinta nomenklatūrinės mokyklos ir žinanti, ko iš tikrųjų bijo vadinamieji bebrai.

D. Grybauskaitės bijojo. Ji padarė, kad jos bijotų.

Blogai, sako ekspertai, kai politika pagrįsta baime, blogai mojuoti botagu. Blogai šitokiu tonu bendrauti su aplinka, kokia ji bebūtų, per rinkimų kampaniją kartojo ir G. Nausėda.

Taip, blogai, bet žmogaus atmintis trumpa ir visai pravartu prisiminti, kaip yra ne dabar, o kaip buvo prieš dešimt metų, ką reiškia nomenklatūra ir jos sandoriai su kojomis duris atsidarančiais Lietuvos milijonieriais.

Ar šioje valstybėje ko nors iki D. Grybauskaitės galėjo bijoti, pavyzdžiui, buvęs VP dešimtukas, sumąstęs, kaip apmulkinti valstybę ir mainais už viso Lietuvos energetinio sektoriaus koncentraciją jų rankose žadėjęs pastatyti atominę elektrinę? O vėliau ją brangiai iškišti valstybei. Ko galėjo bijoti klanais gyvenę ir tarpę teisėjai, medikai, prokurorai?

Ar šioje valstybėje ko nors iki D. Grybauskaitės galėjo bijoti, pavyzdžiui, buvęs VP dešimtukas, sumąstęs, kaip apmulkinti valstybę ir mainais už viso Lietuvos energetinio sektoriaus koncentraciją jų rankose žadėjęs pastatyti atominę elektrinę?

Pirmaisiais metais tikrąja ta žodžio prasme Daukanto aikštė spaudėsi ugnimi, o į tuos elito taip išsiilgtus pokylius, kurių D. Grybauskaitė neorganizavo, greičiausiai tiesiog nebūtų buvę kam eiti. Tačiau šie dešimt metų buvo laikas, kai iš esmės vyko labai paprasta kova – kas ką perlauš. Nomenklatūra D. Grybauskaitę, ar vis dėlto D. Grybauskaitė ją, senąją sistemą, iš kurios ji pati atėjo.

V. Adamkus norėjo pokyčių, apie juos kalbėjo, jo intencijos buvo labai geros ir jis buvo vakarietiškos kultūros žmogus.

Bet nėra skanesnio kąsnelio klanams nei naivus vakarietis.

Buvusiam Aukščiausiojo Teismo pirmininkui nieko nereiškė visiškai nepaisyti V. Adamkaus, o teisėsauga kurpė politines bylas jam už nugaros. Strateginiai infrastruktūriniai projektai tik vadinosi gražiai – juos lipdė tie patys bebrai sulipę su oligarchinėmis struktūromis. LEO LT kūrėjai per artimiausius V. Adamkui žmones įtraukė prezidentą į šį jam ir visai Lietuvai pragaištingą projektą iki ausų taip, kad šiam neliko nieko kito, tik jį pasirašyti ir pasakyti, kad tiesiog nebėra kelio atgal.

CŽV kalėjimo klausimas neatsakytas iki šiol. Jei V. Adamkus, kaip jis pats sako, nieko apie jį nežinojo, tai kaip tuomet reikėjo nepaisyti šalies vadovo?

Ką darys G. Nausėda už Lietuvos ribų bus matoma, svarbu ir reikšminga, tačiau jo svorį lems negailestingi vidaus reikalai.

„Mes skubėjome suformuoti koaliciją, kad G. Nausėda neturėtų pasirinkimo“, – taip užkulisiuose kalba Seimo valdantieji ir ties šia žinia bet kokios iliuzijos atsinaujinusioje Daukanto aikštėje turėtų išgaruoti kaip dūmas.