Prieš kelerius metus viena mano pažįstama parašė knygą. Praėjus vos dviem savaitėms po romano pasirodymo pamačiau bičiulės kūrinį knygyne Kaune – pristatymo metu kainavusi aštuonis eurus, dabar knyga tekainavo tris.
Pamenu save galvojant: „Vaje, vadinasi, taip blogai kūrinį pirko, kad teko taip smarkiai nukainoti... Turbūt labai prasta knyga.“ Romaną vis dėlto nusipirkau – vien iš pagarbos draugei. Kaip paaiškėjo, knyga nebuvo prasta. Galbūt toks staigus nukainavimas buvo iš anksto suplanuotos leidyklos rinkodaros strategijos dalis? Tačiau tai neabejotinai sugadino autorės įvaizdį.
Leidyklos yra verslai ir pagrindinis jų interesas – uždirbti pinigų. Konkuruodamos tarpusavyje leidyklos mažina kainas, daro įvairių akcijų, kurių metu knygas galima įsigyti už pusę kainos, pirkdamas vieną antrą gauni nemokamai ir t. t. – taip pat, kaip pirkdamas pigų šampūną ar skalbimo miltelių prekybos centre.
Rizikuodama, kad ši pastraipa gali nuskambėti kaip neįvertinto menininko dejonės, vis tik noriu trumpai priminti, koks sudėtingas darbas yra knygų kūrimas. Visų pirma – prie knygos rašymo praleidžiamas laikas. Jei skaičiuotume valandomis, turbūt ir tie keli tikrai gerai uždirbantys rašytojai teigtų iš tiesų nieko neuždirbantys, – nes apie knygą galvojama dieną ir naktį, jai renkama medžiaga, tada daugybę mėnesių ar net metų rašoma ir kartais tiek pat laiko redaguojama.
Naujausios statistikos nežinau, bet iš asmeninės patirties – mano knygų išleidusios penkios didžiosios Lietuvos leidyklos – galiu teigti, kad autoriaus atlyginimas yra daugmaž 10 proc., gaunamų nuo didmeninės knygos kainos. Primenu, kad prie knygos kūrimo dirba ne tik rašytojas, bet ir redaktorė, kalbos redaktorė, korektorė, maketuotoja, viršelio dailininkė, viešųjų ryšių atstovė, taip pat kažkas knygas turi supakuoti ir išvežioti po knygynus, kažkas tvarko leidyklų buhalteriją, o sekretorė atsakinėja į telefono skambučius ir elektroninius laiškus. Kiekvienos knygos gimimas – ilgas nemažos aukštąjį išsilavinimą turinčios komandos pastangų reikalaujantis procesas ir jau vien dėl to knygos vertos daugiau pagarbos.
Koks apskritai knygos vaidmuo mūsų kultūroje – ar ji yra traktuojama kaip vertybė, ar tiesiog kaip prekė, kurią reikia pareklamuoti ir kuo greičiau parduoti kuo didesniam skaičiui žmonių? Jau beveik girdžiu jus sakant, kad dabar knygas rašo, kas nori, knygas rašo visi ir būtent dėl to krito knygų įvaizdis mūsų akyse smuko – autorius dažnai tapatinamas su grafomanu, o pati knyga savaime nėra prestižinis pirkinys.
Koks apskritai knygos vaidmuo mūsų kultūroje – ar ji yra traktuojama kaip vertybė, ar tiesiog kaip prekė, kurią reikia pareklamuoti ir kuo greičiau parduoti kuo didesniam skaičiui žmonių?
Šiame kontekste įdomus Vokietijos pavyzdys, kur bene nuo 1888 m. veikia Buchpreisbindung – įstatymas, draudžiantis nukainoti knygas. Jokių akcijų, nuolaidų, išpardavimų – knyga turi būti visur parduodama už tą pačią fiksuotą kainą ne trumpiau nei aštuoniolika mėnesių nuo jos išleidimo dienos. Pastarasis terminas leidyklos nuožiūra gali būti pratęstas neribotam laikui, t. y. dar nereiškia, kad po pusantrų metų knyga atpigs, – kai kurios knygos neatpinga daugelį metų.
Buchpreisbindung Vokietijoje galioja internete amazon ir kitose platformose parduodamoms knygoms, tačiau negalioja naudotoms ir iš užsienio atvežtoms knygoms užsienio kalbomis, taip pat tuo atveju, jei knygas nukainoja per galutinį išpardavimą prieš knygyno uždarymą.
Šis fiksuotos knygų kainos įstatymas sukurtas įtvirtinti knygą kaip kultūrinę vertybę ir būtent tai, panašu, yra Vokietijos visuomenės prioritetas, kur egzistuoja šimtai tūkstančių leidyklų. Šimtametė tradicija padėjo išsaugoti daugybę mažų nepriklausomų knygynėlių, kurie kitose šalyse nyksta neatlaikę stambiųjų leidyklų ir knygynų tinklų konkurencijos. Kitas svarbus fiksuotų knygų kainų įstatymo rezultatas – leidyklos gali sau leisti specifinę, nišinę literatūrą, kurios šiaip finansiškai neapsimokėtų leisti, tačiau ji vertinga ir svarbi.
Dažnai tokios knygos leidyklose atsiranda bestselerių sąskaita: nesant laisvai rinkai būdingo kainų konkurencingumo su kitomis leidyklomis, sėkmingiausi leidyklos bestseleriai daug metų perkami už tą pačią fiksuotą kainą, kuri dažnai padengia mažiau sėkmingų ir nepopuliarių, bet kultūriškai vertingų knygų leidybos kaštus.
Galima nujausti, kad tokia kainų kontrolė leidėjus veikia kaip apsauginis mechanizmas nuo prastų, abejotinos kokybės knygų leidybos; pavyzdžiui, Lietuvoje šiek tiek nepasisekusią mėgėjišką knygą visada galima paleisti po kelis eurus už savikainą, tačiau toks scenarijus Vokietijoje yra neįsivaizduojamas.
Mes, žmonės, esame tikri keistuoliai, nes dažnai labiau vertiname tai, už ką daugiau mokame, ir priešingai – kartais nuostabūs per akcijas gauti daiktai rodosi ne tokie vertingi vien dėl savo žemų kainų. Nukainota knyga rodosi menkesnė ne tik finansine prasme, bet ir ideologiškai – kultūrinės vertybės neturėtų būti spontaniškai prigriebiamos masinio išpardavimo metu prekybos centre į tą patį maišą su bulvėmis ir agurkais. Tokiu atveju kenčia ir rašytojo įvaizdis bei savivertė – autoriui širdį skauda net dėl 10–20 proc. nukainotos knygos, o knygos už pusę kainos aplinkinių vertinamos kaip nevykusių autorių kūriniai. Ir nors skaitytojai dažnai įsigyja nukainotų knygų, autoriaus reputacijai tai nepadeda.
Kol kas vienintelis galimas ir skatintinas problemos sprendimo būdas yra patiems rašytojams su leidyklomis pasirašyti sutartis, kuriose būtų numatytos ir knygos nukainavimo sąlygos, numatančios, kad knyga tam tikrą laiką negali būti nukainota. Kitas, gerokai naivesnis ir vis tik įmanomas, scenarijus yra Lietuvai sekti Vokietijos pavyzdžiu, tačiau norint tą pasiekti taip pat reikia ir pačių rašytojų aktyvumo.
