Nuomonės

2019.07.09 16:57

Virginijus Savukynas. Ar tikrai mums rūpi partizanų istorija?

Virginijus Savukynas, apžvalgininkas2019.07.09 16:57

Bernardas Gailius neseniai paskelbė komentarą apie paskutinį partizaną Antaną Kraujelį-Siaubūną. Anot jo, čia prasiveržia lietuviškas sentimentalumas, jį vaizduojant per daug idealistiškai ir jausmingai.

Už tokių minčių slypi pozicija, jog reikia pokario kovas vertinti be jokių emocijų, atsiribojus. Lygiai taip pat kaip tirtum kokius nors mikrobus. Vargu, ar kuris nors mokslininkas jaučia jiems kokius nors jausmus – švelnius ar piktus.

Tačiau istorija nėra mokslas apie mikrobus. Tai pasakojimai apie žmones. O žmonės nėra mikrobai. Ypatingai kai kalbame apie palyginti neseną ir skausmingą praeitį.

Ar Holokausto studijos įmanomos visiškai emociškai atsiribojus nuo nužudytų nekaltų žmonių? Kai toks šaltas požiūris įsivyraus, reikš, kad Holokaustas galutinai pamirštas. Pamirštas ne protu, bet širdimi.

Juk šiandien nacių anūkai susitinka su pergyvenusiai Holokaustą ir prašo jų atleidimo. Štai ir Lietuvoje grupės žmonių važiuoja į masinių žudynių vietas ir palieka atsiprašymo laiškus. Kodėl jie tai daro? Juk jie nedalyvavo žudant žydus, Tai daro todėl, kad Holokausto istorija jiems yra gyva. Ir jie jaučia atsakomybę. Ir kol tokių žmonių yra, galime ramiau žiūrėti į ateitį, nes mažiau yra šansų, kad pasikartos tokia tragedija.

Beje, žymus sociologas Zygmuntas Baumanas Holokausto priežastis kaip tik aiškino modernios visuomenės pagimdytu racionalumu ir specialistų etika. Doras inžinierius galėjo nuoširdžiai tobulinti dujų kameras, o paskui ramiai eiti pas savo šeimą, vaikus ir miegoti, nesukdamas galvos, kam jo darbas skirtas. Jis negalvojo apie savo darbo tikslą, jam užduotis buvo jo tikslas. Jis nejautė sentimentų, tik racionaliai atliko savo darbą. Tai privedė prie didelės tragedijos.

Lygiai taip pat ir partizanų kova, – jei neliks empatijos ir supratimo, reiškia, kad ta kova pamiršta. Ir gali būti daug minėjimų, daug paminklų, daug knygų, tačiau jos visuomenei nereikš nieko.

Apskritai jausmų nuvertinimas yra ir žmogiškumo dalies ištrynimas. Kad ir kaip bebūtų, jausmai sudaro didelę mūsų asmenybės dalį. Nors apie save esame linkę galvoti kaip apie logiškas būtybes, tačiau neuromokslininkai seniai nustatė, kad mūsų sprendimus žymiai dažniau nulemia jausmai, o ne logika.

Juk ar ne jausmai daugelį vyrų ir moterų privertė eiti į miškus ir kovoti? Racionaliai žiūrint, tai buvo labai nepraktiškas žingsnis. Jei nebūtų partizanai turėję sentimentalumo, jie nebūtų aukoję save, savo šeimas ir kovoję.

Ir jei šiandien iškiltų karo grėsmė Lietuvai, ar būtų racionalu priešintis? Tikriausiai ne – racionaliau pasiduoti. Būtent racionalus galvojimas ir nulėmė 1940 metais per paskutinį vyriausybės posėdį priimtą sprendimą nesipriešinti. Nesmerkiant to posėdžio dalyvių, tik turint privilegiją žvelgti iš laiko perspektyvos, drąsiai galime pasakyti, jog tai buvo blogas sprendimas, kuris Lietuvai atnešė daugiau žalos, o ne naudos.

Beje, kalbant apie partizanus, nereikia pamiršti, kad tai buvo ne tik jų asmeninė istorija. Kiekvienas iš jų paliko tėvus, brolius ar seseris. Ar galima suprasti, kokį jie išgyvendavo skausmą, kai žūdavo jų sūnus, brolis. O juk buvo partizanų, kurie paliko savo mažamečius vaikus ir išėjo į mišką. Ar kas supranta, kokį skausmą, kokį gyvenimą patyrė jų vaikai?

Šios emocijos irgi yra istorijos dalis. Jei jų nenorima pripažinti, iškyla klausimas: koks mūsų santykis su partizanine kova ir partizanais?

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.