Nuomonės

2019.07.14 10:05

Vaiva Rykštaitė. Klimato krizė vietoje klimato kaitos: ko dar reikia, kad žmonija atsipeikėtų?

Vaiva Rykštaitė, rašytoja2019.07.14 10:05

Šios vasaros pradžioje vyriausioji britų dienraščio „The Guardian“ redaktorė Katharine Viner pranešė keičianti dienraščio terminologiją, susijusią su klimato kaita.

Tai padarė ir Jungtinių Tautų mokslininkai, Jungtinės Karalystės meteorologijos biuras (Met Office), ir daug kitų organizacijų. Nuo šiol vietoje termino „klimato kaita“ sakoma „klimato krizė“, vietoje „globalinis atšilimas“ – „globalinė kaitra“.

Ankstesnė terminologija, nors ir neuždrausta, tačiau pripažinta neadekvačia ir neatitinkančia dabartinės situacijos, mat žodžiai „kaita“ ir „atšilimas“ skambėjo per švelniai, pasyviai, nepakankamai grėsmingai, taip, lyg dar turėtume daug laiko žmonijos klaidoms ištaisyti.

Mums reikia beveik kiekvienos Žemės gyvūnų rūšies, nes dažnai išnykus vienai rūšiai nukenčia ar net žūsta ištisa ekosistema. Mums reikia vandens ir oro, mums gyvybiškai svarbu, kad vandenynai nustotų šilti.

Didžioji dauguma pasaulio klimatologų sutaria, kad klimatas sparčiai kaista ir artėjama prie visai žmonijai gresiančios katastrofos. Ironiška, kad iki šiol girdime raginimus „gelbėti gamtą“ – tartum gamta negalėtų be mūsų egzistuoti. Šios planetos scenarijus kitoks – gamta visada išliks, galbūt kitokia forma, su mažiau gyvybės įvairovės, bet ji bus, kaip buvo išnykus dinozaurams. Kaip buvo prieš mus, bus po mūsų. Tad ne gamtą mums reikia gelbėti. Toks pasakymas yra iš esmės ydingas, sudarantis iliuziją visagalio žmogaus, kuris vien geranoriškumo ir altruizmo vedinas ims ir išgelbės tas badaujančias baltąsias meškas. Nors galėtų padaryti naftos gręžinį ir uždirbti pinigų. Bet va, nedarys. Nes meškų gaila.

Reikia gailėti savęs, pagaliau suvokus, kad tai mums reikia gamtos, ir būtent tokios, kokią radome čia atėję. Mums reikia beveik kiekvienos Žemės gyvūnų rūšies, nes dažnai išnykus vienai rūšiai nukenčia ar net žūsta ištisa ekosistema. Mums reikia vandens ir oro, mums gyvybiškai svarbu, kad vandenynai nustotų šilti.

Dažnai ieškome paguodos užuot realistiškai įvertinę faktus. Pati taip darau, pavyzdžiui, girdėdama, kad vandenynai artimiausiu metu bus atšilę dviem laipsniais Celsijaus. Du laipsniai tai visai nedaug, bandau išlikti optimiste, juk neužvirė, tik šiek tiek šiltesnis vandenukas! Tačiau tereikia įsivaizduoti save, ne vienerius metus gyvenančią su porą laipsnių aukštesne kūno temperatūra, ir iškart lengviau suvokti, kokia krizė ištiko planetos vandenis, kodėl masiškai žūsta koralai. Aš su 38,6 °C išgyvenčiau turbūt kokį mėnesį, gal trumpiau.

Tai vyksta, kai kurie procesai jau nesugrąžinami, o kai ką dar galima pakeisti. Tarp daugybės mažiau pastebimų reiškinių, kaip antai tirpstantis ledynai, šią vasarą visa Europa kamavosi karščio bangoje. „Nuo šiol tokie karščiai taps kasdienybe“, – vėl bandome save guosti, atsisakydami patikėti, kad pasaulio, tokio, kokiame buvome įpratę gyventi, pabaiga ateis ne su trenksmu, bet pamažu, mums globaline kaitra besimėgaujant pliaže, visai kaip operoje „Saulė ir jūra“, šiemet Venecijos meno bienalėje pelniusioje „Auksinį liūtą“.

Deja, nepaisant įrodymų gausos, yra žmonių, uoliai neigiančių globalinę kaitrą. Dar liūdniau, kad kai kurie iš jų – įtakingi. Kaip savo knygoje „Tai viską keičia: klimatas prieš kapitalizmą“ rašė Naomi Klein, JAV klimato krizę labiau nei demokratai yra linkę neigti respublikonai, pasisakantys už minimalų Vyriausybės kišimąsi ir visiškai laisvą rinką. Mat žmogui ypač sunku priimti naują tiesą, kai tos tiesos egzistavimas tiesiogiai susijęs su jo pinigais.

Deja, nepaisant įrodymų gausos, yra žmonių, uoliai neigiančių globalinę kaitrą. Dar liūdniau, kad kai kurie iš jų – įtakingi.

Norint sustabdyti klimato kaitą reikia skubiai iš esmės keisti visą pasaulio ekonomikos sistemą, pristabdyti ir keisti gamybą, investuoti į ekologiškas technologijas ir tai neapsieitų be vyriausybės įsikišimo. Suprantama, kad didžiosios korporacijos tam priešinasi, nors ir keista, kaip katastrofos akivaizdoje prioritetas teikiamas pinigams, o ne žmonijos gerovei.

Klimato krizės neigimas dažniausiai vyksta ne meluojant, bet iš bendro konteksto ištraukus vieną padriką faktą ir jį pateikiant kaip svarų įrodymą. Pavyzdžiui, kas kartą kur nors prasidėjus sniego pūgai klimato krizės neigimu suinteresuoti politikai šį įvykį ima absoliutinti: „va, pažiūrėkite – kaip šalta, kokia dar ten klimato krizė, cha cha cha!“, tartum vienkartinis šalčio epizodas paneigtų visus globaliai vykstančius procesus.

Liūdniausia tai, kad atsiranda jais tikinčių, besijuokiančių drauge, numojančių ranka į visas aktyvistų pastangas ir ekologiją vadinančių „mada, kuri praeis“. Man nuoširdžiai įdomu – kas klimato krizę neigia Lietuvoje. Kvailiai? Bailiai? O gal visiški cinikai? Kviečiu pasidalinti mintimis komentaruose.

Populiariausi