Europos Sąjunga išsidalijo postus. Tarsi kardinolų konklavoje, žemyno valstybių lyderiai kelias dienas sprendė, kam artimiausiems penkeriems metams patikėti svarbiausių institucijų vairą.
Sprendimas galiausiai pasiektas, tačiau viešos kritikos procesui netrūko. Kodėl viskas truko taip ilgai? Kodėl derybos tokios uždaros, kad net posėdžių kambaryje blokuojamas telefono ryšis? Kodėl paskirtųjų lyderių pavardės daugybei europiečių mažai ką sako?
Atsakyti į šiuos nuogąstavimus ir paprasta, ir sunku. Visų pirma, Europos lyderiai užtrunka todėl, kad vyksta realios derybos. Įsivaizduokite – reikia, kad aukščiausius postus užimtų ir didelių, ir mažesnių šalių atstovai; būtina atliepti lyčių balanso aspektą; o kur dar politikų ideologija ar atsižvelgimas į Europos Parlamento rinkimų rezultatus.
Europa atrodo lėta, nerangi, stokojanti ryžto, bet kitaip vargu, ar gali būti. Pabandykite 28 draugų rate nutarti, kuriame restorane vakarieniauti... Tad ką jau kalbėti apie politikus.
Prieš sakydami, kad reikia kažką drastiškai keisti, pagalvokime, ar norėtume, kad kažkas ES tiesiog trenktų kumščiu į stalą ir „ryžtingai nuspręstų“. Didžiosios šalys kartais, erzelio akimirką, net pykteli ant mažesniųjų valstybių; be jų juk derėtis būtų lengviau. Bet tuo pačiu supranta, jog kartoti praeities klaidų nedera – demokratija reikalauja atsižvelgti į visų pusių interesus, vieninteliu kriterijumi nelaikant nei ekonomikos, nei juo labiau kariuomenės dydžių.
Mūsų diplomatas Petras Klimas prieš šimtą metų skundėsi, kad Lietuvos delegacija Paryžiuje ignoruojama – po Pirmojo pasaulinio karo didieji braižė žemėlapyje valstybių sienas, o mes, Lietuvos atstovai, tik desperatiškai prieškambaryje gaudėme „stambias žuvis“ joms einant atsipūsti, rašė jis. P. Klimui tikrai būtų labiau patikę matyti Lietuvos prezidentą pervargusį po ilgo derybų proceso, nei į jį apskritai nepakviestą.
Tad Lietuva derybose dalyvavo ir galutinį rezultatą įvertino neblogai. Dalia Grybauskaitė, kuri ne kartą buvo minėta ir pokalbių metu kaip kandidatė į aukštas pozicijas, galiausiai nominacijos nesulaukė; tačiau buvo pasidžiaugta, kad Europos Komisijos vadove lyderiai įvardijo puikiai Baltijos šalis pažįstančią Vokietijos gynybos ministrę Ursulą von der Leyen.
Tiesa, ji dar negali būti rami dėl ateities – šią kandidatūrą liepos viduryje turės patvirtinti Europos Parlamentas. Jame netrūksta politinių grupių, kurios neslepia nepasitenkinimo ir tikina, jog von der Leyen nepalaikys. Jų teigimu, ši politikė atsirado tarsi „zuikis iš kepurės“, mat dar kelios dienos prieš paskyrimą net nebuvo įvardijama tarp pretendentų, ką jau kalbėti apie dalyvavimą Europos Parlamento rinkimuose.
U. von der Leyen turi išties daug pliusų – gimusi Briuselyje, ji puikiai kalba prancūziškai ir angliškai, be to, turi aukšto rango politinės patirties. Ją palaiko ne tik Vokietija, bet ir kita didžioji valstybė Prancūzija. Net ir dažnai kritiškai į Berlyno ar Paryžiaus siūlymus žvelgiantys Lenkijos ir Vengrijos politikai mano, jog U. von der Leyen yra tinkamas pasirinkimas.
Visgi jai teks įveikti nemažai iššūkių. Naujausia apklausa Vokietijoje rodo, kad ją tinkama Komisijos vadovės pareigoms mato tik kiek daugiau nei trečdalis gyventojų, tuo metu daugiau nei 50 proc. yra nusiteikę negatyviai; be to, ji sunkiai patenka į populiariausių šalies politikų dešimtuką.
Veikiausiai tai susiję su nevienareikšmiškai traktuojamais jos rezultatais Vokietijos Gynybos ministerijoje, kurią be kita ko krečia ir korupcijos tyrimai. Didelio entuziazmo ekspertams nekelia ir Vokietijos kariuomenės būklė – dėl nepilnaverčio gynybos finansavimo šalies pajėgumai jau ne vienerius metus yra laikomi nepatenkinamais . O juk tai – gynybos ministrės atsakomybė.
Todėl vadovavimas vienai svarbiausių Europos Sąjungos institucijų nebus lengvas pasivaikščiojimas. Net jei Europos Parlamentas kandidatūrą patvirtins – o atmetimo variantas atrodo kiek mažiau tikėtinas žinant, kad tai sukeltų tikrą karą bendrijos viduje – U. von der Leyen turės pagrįsti didelį pasitikėjimo kreditą.
Politologo Lino Kojalos komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.
