Nuomonės

2019.07.09 10:49

Valentinas Mitė. Lietuva: valstybė be dienraščio?

Valetinas Mitė2019.07.09 10:49

Lietuvos spaudos rinka vis labiau mažėja ir tikėtina, jog greitai neturėsime nė vieno nacionalinio dienraščio. Dienraštis „Lietuvos žinios“ nuo gegužės mėnesio nebeleidžiamas.

Taip nusprendė „Achemos grupė“, nes dienraštis buvo nuostolingas finansiškai. Kalbama, jog ir vienintelis likęs didžiausias dienraštis „Lietuvos rytas“ po Naujųjų metų bus leidžiamas tik tris kartus per savaitę. Priežastys tos pačios – finansiniai sunkumai. Spaudos kioskuose matome tik atvirai „geltoną“ spaudą bei spalvotus geros kokybės žurnalus, kurių turinys dažniausiai neatitinka išvaizdos.

Kas įvyko? Kodėl Lietuvos spauda miršta? Iš vienos pusės kalta pati spauda, kuri nuo pat Nepriklausomybės pradžios stengėsi įtikti pačiam primityviausiam skoniui – kriminalai, erotika ir kitas fast food. Tai buvo naudinga spaudai, nes davė didesnius ir didesnius pelnus. Tačiau taip spauda užsiaugino skaitytojus, kuriems reikia vis aštresnių pojūčių, vis giliau įlįsti į kokios „pupytės“, priskiriančios save elitui lovą. Tačiau nukentėjo informacija apie įvykius užsienyje bei rimta vidaus politikos analizė. Visame pasaulyje geltonoji spauda užima didžiausią rinkos dalį. Užsienio politika bei įvykiais pasaulyje domisi gal koks dešimt procentų skaitytojų. Tačiau visose šalyse yra leidinių, skirtų tiems dešimčiai procentų: JAV – „The New York Times“ ir dar keli leidiniai, Britanijoje – „The Financial Times“; Lenkijoje – „Gazeta Wyborcza“, „Rzesczpospolita“. Tokią nykumą kaip Lietuvoje sunkiai kur nors rasi.

Kas įvyko? Kodėl Lietuvos spauda miršta? Iš vienos pusės kalta pati spauda, kuri nuo pat Nepriklausomybės pradžios stengėsi įtikti pačiam primityviausiam skoniui – kriminalai, erotika ir kitas fast food.

Žvelgiant ciniškai, galima pasakyti, jog spauda yra verslas, jei leidinys yra nuostolingas, jis turi bankrutuoti. Tačiau užmirštama, jog spauda turi savo misiją – informuoti visuomenę ir daryti tai objektyviai.

Ši misija tampa neįmanoma ir dažnai spauda bankrutuoja dėl ne nuo jos priklausančių ekonominių priežasčių, sukurtų valdžios, kuriai toks informavimas mažiausiai reikalingas. Nesvarbu, tai būtų „valstiečiai“, socialdemokratai ar konservatoriai.

Kovojant su spauda, buvo įvestas PVM mokestis spaudai. Tiesa, dabar jis sumažintas, tačiau to mokesčio nėra iš viso daugelyje ES valstybių, o jei yra, tai mažesnis nei Lietuvoje. Buvo stipriai padidintas honorarų apmokestinimas, tiek, jog kai kuriems leidiniams galima rašyti tik iš idėjos. O vien idėjomis gyvas nebūsi.

Stipriai spaudai smogė tabako ir alkoholio reklamos uždraudimas. Kai kurių laikraščių vadovų teigimu, tai atėmė apie trečdalį pelno. Tikslas kilnus – siekti blaivios Lietuvos, bet kai jis įgyvendinamas draudimais, tai sukelia kitų problemų.

Kita problema – platinimas. Jau bankrutavusio laikraščio redaktorius pasakojo, kad leidinį galutinai į bankrotą suvarė „Lietuvos pašto“ įkainiai. Papildomai problemų kelia ir ir pašto skyrių uždarymas. Rajonuose, kuriuose tai vykdoma vadinamąja eksperimento tvarka, pašto skyriai nesuinteresuoti vežti laikraščio kur nors į vienkiemį, nes atsiranda papildomų išlaidų. Todėl paštininkams patogiau, kai prenumeratorių nėra ir nereikia trenktis į pamiškę. Paštininkas atliko ir socialinį vaidmenį, lankydamas nuošaliai gyvenančius žmones, „optimizuojant“ ir taupant (arba siekiant didesnio pelno), prarandama ir tai.

Lietuvoje brangsta viskas, taip pat ir spaustuvių paslaugos. Kai kurie laikraščiai bando gelbėtis naudodamiesi Lenkijos, o kai kurie – Latvijos spaustuvėmis. Dažnai feisbuke leidiniai kalami prie kryžiaus dėl gramatinių klaidų, tačiau ko norėti, kai ne vienas jų dirba be kalbos redaktoriaus. Taupymas arba „bado režimas“.

Būtų neteisinga užmiršti, kad prikurta įvairių fondų spaudai remti. Tačiau neaišku, kokiais kriterijais jie remiasi skirdami pinigus. O kad jie nėra efektyvūs, rodo dabartinė spaudos padėtis.

Kalbėti apie socialinių tinklų patikimumą net neverta. Informacija plaukia kaip upė ir skaitytojas neturi laiko jos tikrinti. Be to, nereikėtų užmiršti, jog Rusijos propaganda didžiausią įtaką daro būtent per socialinius tinklus.

Daug kas mano, kad nieko tragiško nevyksta – popierinę spaudą pakeičia internetiniai portalai bei socialiniai tinklai. Tačiau teksto skaitymas internete ir teksto skaitymas popieriuje skiriasi. Internete dažnai tik akimis prabėgamos antraštės, skaitoma dalis teksto ir šokama prie kito. Tyrimais įrodyta, jog rankoje laikydamas laikraštį ir skaitydamas straipsnį, skaitytojas labiau įsigilina ir gauna apie 20 procentų informacijos daugiau. Be to, yra dalis visuomenės, kuri internetu nesinaudoja, o, kaip įpratę, norėtų skaityti laikraštį.

Kalbėti apie socialinių tinklų patikimumą net neverta. Informacija plaukia kaip upė ir skaitytojas neturi laiko jos tikrinti. Be to, nereikėtų užmiršti, jog Rusijos propaganda didžiausią įtaką daro būtent per socialinius tinklus. „Facebookas“ yra visiškai nepatikimas kaip informacijos šaltinis, išskyrus kai kuriuos rimtų analitikų ar autorių rašytus tekstus. Dažniausiai tai yra arba be galo didelio ego viešas demonstravimas, arba katyčių, šuniukų bei gėlyčių fotografijos. Kitaip sakant, šlamštas.

Per anksti skelbti spausdinto žodžio mirtį. Juk atsiradus radijui daug kas manė, jog spaudos neliks. Atsiradus televizijai, daug kas sakė, jog atėjo radijo mirtis. Atsiradus kinui, buvo spėliojama, kiek ilgai išliks teatras.

Tačiau vietos po saule yra visiems. Lietuvos atveju svarbu, jog tos saulės neužstotų valdžios sprendimai bei visuomenės abejingumas.

Populiariausi