Nuomonės

2019.07.07 14:38

Libertas Klimka. Į naktigonę joti

Libertas Klimka,etnologas2019.07.07 14:38

Senųjų kaimo žmonių atmintyje – tokia smagi vyrų priedermė: per vasaros darbymetį kartu ganyti arklius naktimis. Tai naktigonė!

Trumpos ir šviesios vasarvidžio naktys; neprailgdavo jos prie laužo vakarojant, ir dainas dainuojant, išdaigas vienas kitam krečiant. Ir bepasakojant visokius nutikimus, prisimenant legendas bei sakmes. Žinoma, ir apie arklelius, žirgus...

Sakmėse mitologiškai aiškinamos nepaprastos jų savybės – veržlumas, greitis, ištvermė, žmogaus supratimas ir ištikima tarnystė jam.

Arklys – tiesiog dangaus dovana žmogui. Štai kaip sakoma etiologinėje sakmėje: Dievo išvaryti iš rojaus Adomas ir Ieva turėjo prakaitu užsidirbti sau duoną. Lauką akėjo su eglės viršūne, abu įsikinkę; sunku – vos patempia. Ogi žiūri: dideliausias žaltys tarp šakų susirangęs spaudžia akėčias prie žemės. Pamatė tą vargą Dievas, pagailo jam žmonių. Kirto rykšte per žaltį, - ir iš vienos jo pusės pasidarė arklys, iš kitos – kumelė. Tada Dievas ir pasakė Adomui: „Imk, kinkykis, mušk kaip žalčius, tik duok gerai ėsti; jie tau viską ir padarys”.

Žirgą, arklį ir lietuvį sieja tūkstantmečių istorija. Tėvynę ginant, ir duonelę kasdieninę auginant, visus kitus ūkio darbus nuveikiant, pramogaujant šventėse – visur kartu. Artimas ir mielas šis gyvūnas lietuvio širdžiai; gera jį paglostyti, patapšnoti per sprandą, pažvelgti į protingas akis. Proistoriniais laikais žirgas, tolimų karinių išvykų bendražygis, buvo sudvasintas, priartintas prie žmogaus. Apie tai byloja įkapės, kurias archeologai randa žirgų kapinynuose, ir ritualinis palaidojimų pobūdis. O tokių kapinynų gausa mūsų krašte rodo lietuvius praeityje išties buvus raitelių tauta. Bemaž iki mūsų dienų kaime išliko toks gražus prosenoviškas paprotys: kai kūdikį veždavo krikštyti, pirmiausia prinešdavo prie arklio šnervių – tegu atpažįsta naująjį šeimos narį.

Lietuvių kalba išlaikė seniausią indoeuropietišką, tikriausiai dar iš prokalbės paimtą arklio pavadinimą „ašva“ ir jo vedinį „ašvienis“. Ir kiti arklio, žirgo pavadinimai, jo spalvos nusakymai yra savi, neskolinti. Tad kalbos duomenys patvirtina žirgo kulto senumą. Plauko arkliai - įvairaus: bėras, sartas, bulanas, pelėkas, širmas, derešas, obuolmušas, šyvas, keršas, juodis… Įdomu, kad šiais žodžiais kitų galvijų spalva nėra nusakoma.

Istoriografiniai šaltiniai pabrėžia balto žirgo išskirtinumą. Tik karo vadai ir žyniai galėdavę jais joti. Štai iš kur mūsų valstybės herbo spalvos! Įdomu, kad liaudiški tikėjimai balto ar širmo arklio išskirtinumu išliko beveik iki mūsų laikų, jų apstu tradiciniuose papročiuose. Ir net linksmai nuteikiančiuose, bet vis tik susijusiuose su žmogaus likimu. Pavyzdžiui, tikėta, kad jeigu koks plevėsa Tarpušvenčiu perjotų visą kaimą atžagariai baltą kumelę apsižergęs, tai iš to kaimo nei viena mergina per apskritus metus neištekės.

Lietuvių tauta didžiuojasi išsaugojusi vienintelę arklių veislę, genetiškai tiesiogiai kilusią iš laukinio Europos arklio - tarpano. Tai garsieji žemaitukai, lydėję lietuvius per visą tautos sudėtingą tūkstantmetę istoriją kaip žygių ir darbų bendrai. Todėl šie arkliai laikytini svarbia lietuvių etninio kultūros paveldo dalimi. Ne kartą žemaitukų veislei buvo iškilęs išnykimo pavojus, tačiau visados atsirasdavo žmonių, supratusių jų išsaugojimo būtinybę.

Geriausiai tautos pažiūrų į ką nors esmę nusako patarlės ir priežodžiai; o apie arklį ir žirgą jų tikrai gausu. Štai keletas: „Arklio nugara javai dera; Vogtu arkliu tik kalėjiman važiuoti; Geram arkliui nereikia botago; Nešertą arklį tik vilkas jodo; Rambų arklį tik vilko dantys pataiso; Valgau kaip trys, dirbu kaip arklys; Nusiminė kaip žirgą pardavęs...“

Įdomius ir žaismingus naktigonės papročius galima patirti, apsilankius Užpalių bendruomenės rengiamose šventėse. Arba apie juos išgirsti ten esančiame Arklininkystės muziejuje...

Populiariausi