Nuomonės

2019.07.06 21:36

Virginijus Savukynas. Kokia buvo Mindaugo laikų Lietuva?

Virginijus Savukynas, apžvalgininkas2019.07.06 21:36

Jeigu kažin kokiu stebuklu nusikeltume aštuonis šimtus metų atgal į praeitį, kokią pamatytume Lietuvą? Kaip ji atrodė? Kokia buvo? Ką mums reikėtų būtinai žinoti, jei norėtume išgyventi to meto Lietuvoje?

Pirmiausia tikriausiai visi žino, kad anais laikais Lietuvos teritorija skyrėsi nuo dabartinės –, ją supo kitos gentys – žiemgaliai, sėliai, jotvingiai, žemaičiai. Manoma, kad iki lietuvių ekspansijos mes gyvenome 91 000 kv. Km teritorijoje. Manoma, kad tuomet lietuvių buvo maždaug 200 000 – 273 000. Daugiau ne dešimt kartų mažiau nei šiais laikais. O kiek lietuviai sugebėjo nuveikti?

Spėjama, kad iš viso buvo maždaug 1260 gyvenviečių, kurioje vidutiniškai gyvendavo 164 žmonės. Paskutinis skaičius nėra atsitiktinis. Ir tai jau senokai paaiškino puikus britų antropologas Robertas Dunabaras. Pradėjo jis nuo to fakto, jog vadinamoji naujoji smegenų sritis pas primatus yra tuo didesnė, kuo didesnėje grupėje jie gyvena. Ką tai reiškia? Ogi tai, kad kuo daugiau yra individų, tuo daugiau yra tarpusavio santykių, ir reikia mokėti laviruoti tarp jų. Dunbaras netgi išvedė lygtį, o gal ją, įvertinus mūsų naujosios smegenų žievės koficientą, t. y. jo dydžio ir visų smegenų dydžio santykį, gaunasi labai įdomus skaičius – 147,8, suapvalinus – 150. Su tiek žmonių mes galime palaikyti daugiau mažiau normalius santykius. Mes galime juos pažinoti, suvokti, kaip jie su mumis susiję. Kaip rašo pats R. Dunbaras, „Tai skaičius žmonių, su kuriais atsitiktinai susidūrę bare galėtume nesivaržydami išgerti taurelę be kvietimo.“

R. Dunbaras neapsiribojo primatais, jis analizavo antrpologinę medžiagą ir pastebėjo, kad įvairiose bendruomenėse kaimuose vidutinis gyventojų skaičius buvo toks pats – 148,4. Vėliau šį skaičių išnaudos kariuomenės vadai, supratę, kad būriai negali būti didesni nei 150 – 200 žmonių, nes tuomet jie virsta sunkiai kontroliuojama žmonių mase. Dar vėliau šį skaičių išnaudos marketologai ir vadybininkai. Kai kurie net statys tokias gamyklas, kuriose gali dirbti ne daugiau kaip 150 darbininkų.

Tačiau sugrįžkime prie Lietuvos – 164 žmonės vienoje gyvenvietėje. Taip buvo tikrai neatsitiktinai. Šis skaičius leido vienas kitą pažinoti. Pagaliau tai buvo išgyvenimo kaina. Kai visi vienas kitą pažįsta, žino, ką veikia, gali pastebėti, jog kažkas negrįžo. Galbūt jis pasiklydo girioje (kas sunkiai tikėtina senovės lietuviams), tačiau gal jį prispaudė medis, gal įkrito į vilkduobę, tad jam galima padėti. Šis skaičius reiškė, kad nutikus nelaimei, galėjai susilaukti pagalbos. Antra, dingęs bendruomenės narys galbūt pranešė apie nelaimę – netoliese nakties tamsos tykojantį priešą, kuris nori netikėtai užpulti. Tai buvo ir pavojaus signalas. Be to, į bendruomenę niekada negalėjo patekti nepažįstamas – šnipinėjimui kelias buvo užkirstas.

Tuomet Lietuvių gyvenimo poliai buvo du – viršukalnės ir neįžengiami girių bei pelkių brūzgynai su jiems vieniems žinomais takeliais, kūlgrindomis. Viršukalnėse – piliakalniuose – buvo statomos medinės pilys. Dauguma pilių nebuvo itin sudėtingas architektūrinis kūrinys. Kadangi miškų nestokota, labai greitai būdavo surenčiamas įtvirtinimas – vienas pilis galėdavo pastatyti ir per kelias savaites, o jau metai – buvo pakankamas laiko tarpas atstatyti sugriautą pilį.

Beje, dendrochronologai – mokslininkai, kurie pagal medžių žieves gali tiksliai pasakyti, kada jis nupjautas, netiesiogiai patvirtina, kaip lietuviai XIII amžiuje sustiprėjo. Kas tai rodo? XIII amžiuje nukirsti ir panaudoti statyboms medžiai yra galingi senukai – netgi pora šimtų metų siekia. Tai rodo, kad jie ilgą laiką galėjo augti, lietuviams nebuvo reikalingi. Tačiau ateina XIII amžius, pilių statymo amžius, sengirės iškertamos, o vėliau pilių atstatymui panaudojami jau jaunesni medžiai 80 –mečiai – 100 – mečiai. Tai rodo, kad lietuviai jau nebeturėjo dar šimto metų laukti.

Papiliuose kurdavosi gyvenvietė, vėliau ji leisdavo dar žemiau. Kur gyvendavo lietuviai? Kokie buvo jų namai? Tai nedidukai statiniai – kokios 12 – 20 kvadratinių metrų pločio. Jame tilpo atviras židinys. Kai kur būdavo sumūryta krosnis. Suolai buvo naudojami ne tik sėdėjimui, bet ir miegojimui. Žiemą daugelis į savo namuką įsileisdavo ir naminius gyvulius: vištas, kiauliuką. Štai taip ir gyvendavo. Kernavės muziejuje galite pamatyti rekonstrukciją, kaip atrodė viduramžių lietuvių namukas. Ar norėtumėte jame pagyventi? Vasarą, aišku, niekas šioje troboje nebūdavo, tačiau žiemos vakarais turėdavo susirinkti visa šeima. Vyresnieji dirbdavo darbus – verpdavo, siūdavo ir pasakodavo, be abejo, istorijas. Vaikai klausydavo ir dėdavosi galvon apie nepaprastus lietuvių karių žygdarbius, apie skaudžius priešų antpuolius. Tikriausiai kartu išmokdavo, ką reikia daryti, jei netikėtai priešas užpuls. Beje, jei skaitome kronikas, tai ten nuolat rašoma, kaip sudeginami lietuvių namai, o kartais ir jie patys padega savo namus. Koks turėtų būti priešas, kad jūs šiandien padegtumėte savo namus? Namai juk mums tapę mūsų gyvenimo centru. Būti benamiu – tai didžiausias mūsų prakeikimas (bent jau absoliučiai daugumai). Namai – daugeliui yra pats didžiausias jo gyvenimo projektas ar pirkinys. Kaip jų galima atsisakyti.

Kai būsite Kernavės muziejuje, atidžiai pasižiūrėkite, kaip suręstas tas lietuvio namukas. Kad geriau sueitų rastai, vienas iš jų šiek tiek išskobiamas, tai visiems žinoma technika. Ir dabar taip daroma. Tačiau yra vienas esminis skirtumas: dabar išskobta vieta žiūri į apačią – tam, kad mažiau įsismelktų drėgmė, nesupūtų. Ir tikrai rekomenduoju apsilankyti Kernavės muziejuje – ten pamatysite, kad viskas padaryta atvirkščiai. Kodėl? Tai rodo, kad žmonės nesijaudino, kad tas namukas per 10 – 15 metų supus. Pirma, tokį namą galima greitai vėl pasistatyti, be to, vykstant dažniems užpuolimams, ir taip aišku, kad tas namukas pirma sudegs, o ne supus. Tad kam stengtis ir galvoti apie tolimą ateitį. Taip, viduramžiais tėvai tikrai nestatė namų, tikėdamiesi, kad juos paliks savo vaikais (čia nekalbu apie kunigaikščių pilis)

Toks intymumas reiškė, kad senovės lietuvių vaikai greitai sužinodavo, kad yra seksas, kaip atsiranda vaikai. Prancūzų istorikas Philipe`as Aries yra rašęs apie vaikystę viduramžiais – jos tada nebuvo. Taip, be jokios abejonės, vaikai buvo, ir jie buvo maži, tačiau visuomenė nemanė, kad tai yra kažkoks ypatingas psichologinis ir socialinis laikotarpis. Jie į juos žiūrėjo kaip į mažus suaugusius, t. y. visos pareigos buvo tokios pačios, kaip ir suaugusiems. Tik, aišku, suvokė, kad mažas vaikas negali panešti tokio pat miltų maišo kaip ir suaugęs. Lygiai kaip šlubčiojantis žmogus negali nugalėti eiklaus ir stipraus bėgiko. Tačiau vaikams nebuvo taikomos jokios nuolaidos: juos taip pat galėjo bausti mirties bausme – kaip suaugusius. Nieko stebėtino nebuvo, jei jie turėdavo lytinių santykių. Juk jie suaugę! Tegu ir maži. Vaikystės sudievinimas atsirado vėliau – XVIII amžiaus pabaigoje – XIX amžiuje. Beje, tai galima suprasti. Didelis vaikų mirtingumas neleido prie jų prisirišti emociškai: tėvai turėjo būti pasiruošę, kad jų naujagimiai, kūdikiai, vaikai gali palikti šį pasaulį. Ir tai buvo taisyklė, o ne išimtis. Tai nereiškia, kad jie nemylėjo savo vaikų. Tiesiog jie negalėjo išprotėti. Kai buvo pagaliau susitvarkyta su dideliu vaikų mirtingumu, - o tai tikriausiai pats didžiausias žmonijos džiaugsmas – atsirado vaikystės samprata. Į vaikus buvo pradėta žiūrėti kaip į tuos, kurie dar nėra suaugę, kuri turi dar išmokti elgtis kaip suaugę. Žodžiu, prasidėjo vaikystė. Tačiau tai jau kita istorija.

Grįžkime į XIII amžiaus Lietuvą. Ar ir lietuviai į vaikus žiūrėjo kaip į mažus saugusius? Nežinia, tačiau trumpas gyvenimas neleido vaikams ilgą laiką būti nuošalyje nuo įvykių. Jie anksti turėjo vesti ir turėti sūnų, nes gyvenimas labai nenuspėjamas, gali bet kada mirti. Tačiau ar to meto vaikai nepatyrė vaikystės džiaugsmo? Tikrai to negalime pasakyti.

Nueikite į Valdovų rūmus. Ir pamatysite rastą mažą arbaletuką. Kam jis skirtas? Ogi vaikui, kuris juo žaidė, o kartu mokėsi kovoti. Prisiminkime, kas mums, mažiems, teikė didžiausią malonumą? Ogi tie žaislai, su kuriais mes galėjome pakartoti tai, ką daro tėvai. Mes galėjo save tapatintis su pačiais mylimiausiais žmonėmis pasaulyje, daryti tai, ką jie daro. Argi ne tą patį džiaugsmą patyrė tas mums nežinomas berniukas, bėgiodamas su mažučiu arbaletu po valdovų rūmų kiemus, gainiodamas įsivaizduojamus priešus? Ar jis nesijautė labai svarbus kartu su užgrūdintais kariais šaudydamas į taikinį?

Tikriausiai tokių žaislų būta ir daugiau. Senovės lietuviai mylėjo savo vaikus, jiems irgi padarydavo žaislus, kuriais jie galėtų džiaugtis. Tikriausiai ir mažasis Mindaugas turėjo žaislų. Aišku, mažo arbaleto neturėjo, tuo metu lietuviams tai dar buvo nežinomas ginklas. Tačiau juk buvo ir kitų žaislų.

Koks buvo Lietuvos landšaftas? Miškai, miškai, pelkės. Baltramiejus Anglas XIII amžiuje paliko įspūdingą Lietuvos apibūdinimą: „Lietuva yra Skitijos provincija, o jos žmonės vadinami lietuviais. Tai stotingi ir tvirti, karingi ir žiaurūs žmonės. Lietuva – derlingų žemių kraštas; daug kur pelkėta ir apžėlusi miškais, drėkinama upių ir ežerų, joje gausu žvėrių ir gyvulių. Miškai ir pelkės ją apsaugo; be upių, miškų ir pelkių, ji nedaug teturi kitų sutvirtintų vietų (gyvenviečių). Ir todėl vargu, ar ši sritis gali būti užkariauta vasarą, nebent tik žiemą, kai upes ir kitus vandenis sukausto ledas“ (Mitologijos šaltiniai, I, p. 233).

Tos pelkės ir miškai gelbėdavo lietuvius. Artėjant stipriam priešui be didelio gailesčio būdavo paliekami namukai, pasiima svarbiausia manta ir slepiamasi arba pilyje, arba miškuose ir pelkėse. Ir laukiama, kol priešas pasitrauks. Tokia buvo to meto realybė.

Jei keliautume po XIII amžiaus Lietuvą, kokias gyvenvietes mes užtiktume? Pradėkime nuo laukininkų – tai tiesiog lauke įsikūrusi bendruomenė. Kažką panašaus šiandien galime pamatyti užtikę taip vadinamąjį kupstinį kaimą. Tačiau svarbiausia tai, kad čia gyveno lygūs ir laisvi asmenys.

Užėus į tokią gyvenvietę, neatrasime tarp jų, kad kažkas kažkam dirbtų žemę, kiekviena šeima įdirbdavo savo lauką. Jie buvo neapsaugoti, juos bet kada galėjo priešas sudeginti, tačiau matyt toks gyvenimo būdas turėjo savų privalumų, kad neišnyko bent jau iki Valakų reformos XVI amžiuje.

Tačiau tai dar ne viskas. Egzistavo ir kaimai/kiemai. Jos jau buvo įtvirtintos, aptvertos, turinčios vartus. O svarbiausia, jos priklausė bajorams, o ten gyvenantys žmonės buvo nelaisvi. Tikriausiai jie buvo belaisviai ir žemę praradę laukininkai.

Šiandien kaimynas – tai šalia gyvenantis žmogus. Tačiau XIII amžiuje kaimynas – tai nelaisvas žmogus. Laisvas – tau laukininkas.

Laukininkų bendruomenės neišliko, išliko kiemai/kaimai ir kaimynai. Ir kartu mes išlaikėme jų naudotas žodžių reikšmes. Laukininkas – tai laukinis, kuris nėra civilizuotas, sukultūrintas, kaip vilkas ar meška. Kalbininkai aiškiai sako, kad ankstesnė „laukiniškumo“ sąvoka buvo susijusi su mišku. Dar gal ir šiandien žemaičiai pasako „medinės antys“, t. y. laukinės. Tačiau žvelgiant iš kaimyno, kuris gyvena sąlyginai saugesnėje erdvėje, kuriuo turi pasirūpinti jo ponas, laisvas ir pavojingas gyvenimas atrodo kaip laukinis.

Šalia šių gyvenviečių kūrėsi ir valdovo dvarai, kurie galėjo būti panašūs tiek į laukininkų bendruomenę, tiek į uždarus kaimus. Ir, aišku, piliakalniai, ant kurių stovėdavo pilys, kuriose jau gyvendavo kunigaikščiai. Štai ką pamatytume XIII amžiuje. Toks buvo XIII amžiaus Lietuvos vaizdas.