Nuomonės

2019.07.07 16:10

Vaiva Rykštaitė. Apie skrydžių lėktuvu gėdą

Vaiva Rykštaitė 2019.07.07 16:10

Kelionių gėda. Ar galite tai įsivaizduoti? Dar neseniai kelionės buvo savotiškas statuso simbolis. Viskas prasidėjo vos atgavus nepriklausomybę – kuomet griuvo mus nuo likusio pasaulio skyrusios sienos ir atsivėrė viešbučių su „valgai, kiek nori“ bufetais Turkijoje durys ir jų akinančiai žydri baseinai, kuriuose tiesiog būtina nusifotografuoti alkūnėmis atsirėmus į plyteles.

Pamenu savo studijų metus, kuomet šauniausiu visų draugių būdavo laikomas tas, kuris išsiveža į kelionę kur nors į Egiptą, dar geriau, jei į Tailandą. Tai, kodėl pačios draugės negalėdavo sau leisti išvažiuoti ir turėjo laukti malonės iš vyrų, yra atskira, sudėtinga tema.

Iš pradžių tolimos kelionės lėktuvu neabejotinai reiškė finansinę sėkmę. Netrukus, atradus alternatyvių būdų keliauti savanoriaujant, ir, panašiai, – laisvamaniškumą ir drąsą, galiausiai tai tapo pasiturinčios vidurinės klasės gyvenimo būdu, kuomet bene kiekvieno Europos didmiesčio gyventojai dėl pigių oro linijų gali sau leisti savaitgalines „city breaks“ – trumpas pramogines išvykas lėktuvu į kitų šalių miestus.

Bloga žinia mėgstantiesiems keliauti ir gera naujiena tiems, kurie jiems pavydi, bet negali sau to leisti, bei visiems, besirūpinantiems klimato krize, – „the new cool“, t. y. dabar kieti yra tie, kas sąmoningai atsisako kelionių lėktuvu.

Atsiradus socialinių medijų, akyse ėmusios mirgėti egzotiškų kraštų nuotraukos padidino kelionių alkį. Nes tai, kas dar neseniai rodėsi tik blizgių žurnalų turinys, staiga tapo pasiekiama mano draugams ir kaimynams, todėl kilo klausimas: jeigu Vytas su šeima gali keliauti po Kroatiją, tai kodėl mes negalime? Galime ir keliaujame, pageidautina, kuo toliau ir kuo ilgiau! Kelionės kai kuriems jauniems žmonėms tapo ne atostogomis, bet gyvenimo būdu ar bent jau gyvenimo būdo siekiamybe – dirbi, kad keliautum, ieškai darbo, susijusio su kelionėmis, o idealiu atveju pati tampi kelionių ambasadore, pavyzdžiui, atidariusi nuosavą kelionių agentūrą arba, dar geriau – tapusi itin įtakinga socialinių medijų „influencere“, kurią kviečiasi egzotiškiausi pasaulio viešbučiai nemokamai pabuvoti mainais už gražias nuotraukas ir dėl jų į tą vietovę netrukus patrauksiančius šimtus sekėjų.

Kai rašau šį tekstą, vien „Instagramo“ platformoje yra virš dviejų su puse milijono nuotraukų su grotažyme #digitalnomad – skaitmeninis klajoklis, kitaip tariant, asmuo, neprisirišęs prie darbo vietos ir su savo kompiuteriu galintis dirbti bet kur; beveik keturiasdešimt penki milijonai su grotažyme #travelblogger – kelionių blogeris; ir keturi šimtai devyniolika milijonų nuotraukų su grotažyme #travel – keliauti. Jeigu nors retkarčiais sau leidžiate atsipalaiduoti naršydami socialinių medijų srautuose, turbūt ir jus bent kartą gyvenime yra apėmęs nerimas: kodėl aš – ne Balyje?

Bloga žinia mėgstantiesiems keliauti ir gera naujiena tiems, kurie jiems pavydi, bet negali sau to leisti, bei visiems, besirūpinantiems klimato krize, – „the new cool“, t. y. dabar kieti yra tie, kas sąmoningai atsisako kelionių lėktuvu. Tendencija, prasidėjusi Švedijoje, pamažu plinta po pasaulį. Vis dažniau vartojamas terminas „Flygskam“, švedų kalba reiškiantis „skrydžių gėda“, skatinantis žmones vietoje kelionių lėktuvu rinktis traukinius, – būtent taip dabar po Europą keliauja klimato krizės aktyvistų jaunimo elgesio modelis Greta Thunberg, o jos pavyzdžiu seka ir kiti. Pavyzdžiui, 250 Švedijos kino industrijos darbuotojų pasirašė atvirą laišką, raginantį Švedijos kino prodiuserius kuo mažiau kino filmų kurti svetur[1].

Aplinkosauga besidomintys žmonės ima atsisakyti kelionių lėktuvu[2] ir tuo didžiuojasi bei stengiasi savo pavyzdžiu įkvėpti kitus: keliaudami kuo mažiau, atsisakydami pramoginių, nebūtinų kelionių ir visada, kai įmanoma, rinkdamiesi keliones traukiniu arba automobiliu, o skrydžius pasilikdami tik neišvengiamiems atvejams, kaip antai privalomos komandiruotės, laidotuvės ir t. t.

Nors skrydžiai sudaro tik 2 proc. pasaulio šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų, vis tik kiekvienas transatlantinis skrydis pirmyn ir atgal vidutiniškai ištirpdo 2,7 kvadratinius metrus Arkties ledo. Nors skaičiai gali neatrodyti dideli, vis tik vien 2018 m. visame pasaulyje lėktuvais keliavo 4,3 milijardo keleivių – 38 milijonais žmonių daugiau nei 2017 metais, ir prognozuojama, kad šis skaičius tik augs[3]. Tarptautinės civilinės aviacijos organizacijos skaičiavimais, 2020 metais pasaulio tarptautinių skrydžių emisijos bus 70 proc. didesnės nei 2005 metais, o 21 a. viduryje padidės net 700 procentų. Šitaip, lašas po lašo, kelionė po kelionės, ir visą Arktį galima ištirpdyti.

Nujaučiu, kad grotažyme #stayontheground – likime ant žemės – socialinėse medijose išreiškiamas judėjimas įgaus pagreitį ir gali būti, kad netrukus dalintis nuotraukomis iš egzotiškų kraštų bus taip pat gėda kaip, pavyzdžiui, be saiko apsipirkinėti greitosios mados parduotuvėse ar girtis valgant žole šerto jaučio mėsos didkepsnį. Tačiau, užuot pasmerkus ar tikintis, kad visi „džetseteriai“ (angl. jet setter – dažnai keliaujantis žmogus) išeis iš mados kaip devyniasdešimtųjų rūkymas baruose, naudingiau imtis visų įmanomų pastangų skatinti ekologiškų degalų gavybą. O kol kas – man jau dabar gėda dėl netrukus laukiančių egzotiškų šeimos atostogų.


[1] https://www.france24.com/en/20190410-flight-shame-has-swedes-rethinking-air-travel
[2] https://www.huffpost.com/entry/giving-up-flying-environment-climate-change-aviation_n_5c7fc33de4b06ff26ba43dc7
[3] https://www.vox.com/energy-and-environment/2019/1/11/18177118/airlines-climate-change-emissions-travel