Nuomonės

2019.06.29 14:03

Vaiva Rykštaitė. Ko gėda nežinoti tėvams

Vaiva Rykštaitė, rašytoja2019.06.29 14:03

Patys geriausi tėvai yra žmonės, neturintys vaikų. Žinau, nes pati buvau tokia – tobula mama, žinojusi, ką darysiu, ko nedarysiu, kaip seksis gimdyti ir kaip mandagiai su manimi kalbėsis mano brokolius ir špinatus mėgsiantys vaikai.

Esu ir raukiusis stebėdama draugių atžalas, ir balsu smerkusi, ir žegnojusis, kad man taip niekada nebus. Užtat dabar net nebesigūžiu ir nesidairau, ar kas nors mato, kai dukroms kavinėje arčiau stumteliu lėkštę su gruzdintomis bulvytėmis. Jau žinau, kad auginant vaikus būna visko ir kai kurie dalykai vienoms šeimoms tinka labiau nei kiti. O kartais, pavyzdžiui, tiesiog tenka kapituliuoti iš nuovargio. Į tobulųjų, t. y. vaikų neturinčių arba dar tik naujagimius sūpuojančių tėvų, mokymus atsakau atlaidžia šypsena, mintyse ne visai atlaidžiai linkėdama: „Na palauk, pamatysi, kaip tau pačiam bus.“ Ir dažniausiai būna.

Gimus pirmam vaikui gimsta ir tėvai, kuriems, keičiantis jų pačių tapatybei, tenka išmokti ir suprasti daugybę naujų dalykų. Neseniai rašiau apie pasimetimą informacijos sraute ir dėl to mažylių tėvus dažnai lydintį kaltės jausmą. Turbūt galima teigti, kad drauge su internetu atsirado sąmyšis mūsų autoritetų hierarchijoje, – dabar už močiutės patarimą svaresnis yra išguglintas atsakymas.

Esu ir raukiusis stebėdama draugių atžalas, ir balsu smerkusi, ir žegnojusis, kad man taip niekada nebus.

Skirtingų kartų nesutarimų egzistavo ir prieš Google erą, tačiau šiandien aš noriu ne paantrinti senolių išminčiai, bet pabūti velnio advokate išvardydama, ką, mano galva, privalo bent kartą rimčiau paguglinti visi tėvai. Ypač tie, sąmoningai besirenkantys nežinoti, išdidžiai teigiantys jokių knygų apie vaikų raidą neskaitantys, jokių neva madingų ugdymo metodų nesivaikantys, jiems nereikia ir psichologų patarimų – jie viską žino.

Kaip laiške apie motinystę ūkiškai, bet taikliai rašė viena mano skaitytoja, cituoju:  „Kai kurios berazumės pusę metų internete renkasi vežimėlio spalvą, bet tingi bent vieną straipsnį apie žindymą paskaityti!“ Juk tikrai. Nors visko nežino niekas, ir pati jokiais būdais nesiimu visažinės vaidmens, visgi kai kurių dalykų tėvams nežinoti yra tiesiog gėda. Mane apima nenumaldomas noras kitų mažylių tėvams įbrukti į rankas atitinkamą knygą ar paklausti, ar namie turi interneto ryšį, kai:

… naujagimių mamos sakosi neturinčios pieno. Iš tiesų fiziologiškai žindyti negali tik 1–3 proc. visų moterų. Visi kiti šioje srityje kilę sunkumai yra išsprendžiami, tačiau neverta tikėtis, kad viskas pavyks savaime. Reikia ieškoti pagalbos – ir teorinės, ir praktinės (pavyzdžiui, žindymo konsultantės).

… tėvai palieka vos kelių mėnesių kūdikį vieną išsiverkti, rimtais veidais teigdami, kad vaikas mėgina jais manipuliuoti. Kad ir kokia protinga gyvūnų rūšimi save belaikytume, vis tik kūdikiai turi ne manipuliacijos strategijas, bet poreikius, kuriuos jų tėvų pareiga yra patenkinti.

… kai tėvai vartoja vaikiškus išgalvotus vardus vaikų lytiniams organams įvardyti vietoje įprastų anatominių pavadinimų. Toks elgesys ilgainiui vaikams sukelia tik papildomų nepatogumų ir nuo mažumės skiepijamą gėdos jausmą.

… kai matau normaliai besivystantį trejų metų vaiką vis dar su sauskelnėmis, nes „Jonukas dar nėra pasiruošęs psichologiškai“. Iš tiesų Jonuko už šlapimo sulaikymą atsakingi raumenys tuoj taip nusilps, kad, gali būti, jis dar ilgai šlapinsis į lovą ir kitomis nepalankiomis aplinkybėmis.

… kai tėvai neriboja vaikų laiko prie ekrano. Skaudi tema ir man pačiai, nes iš tiesų pasaulyje jau yra sukurtas tas stebuklingas mygtukas, galintis tiesiog išjungti besiožiuojantį ar šiaip pokalbį pertraukinėjantį vaiką, – tai išmaniojo telefono mygtukas, įjungiantis filmukus „Youtube“. Neapsakomai patogu, ypač, pavyzdžiui, bandant su šeima ramiai pavakarieniauti restorane. Akcentas pastarajame sakinyje yra ramiai. Nuomonių esti įvairių, kad, pavyzdžiui, svarbiau ne ekrano laikas, bet kokybė, t. y. ne kiek laiko, bet ką vaikas žiūri, ko išmoksta ar neišmoksta. Kol po pasaulį vis plačiau sklinda gandas apie tai, kad aukštas pareigas užimantys Silicio slėnio darbuotojai savo vaikus augina visiškai be ekranų, prisipažįstu, pati kartais kyšteliu dukroms filmuką kaip kritinės situacijos sprendimą. Bet tuoj pat mane apima siutas pamačius vidurnaktį išmaniojo telefono ekrano nušviestą dešimtmečio veidą. Kur jo tėvai???

… kai tėvai muša vaikus. Kalbu ne apie vienkartinį liūto plekštelėjimą įsisiautėjusiam per daug sau leidžiančiam liūtukui, bet apie diržus, mėlynes, kumščius – smurtą, gėdingai bandomą dangstyti po žodžiu „disciplina“.

Nesu vaikų raidos specialistė, aš – daug skaitanti mama. Visi čia paminėti punktai gali būti pagrįsti daugybe mokslinių straipsnių ir knygomis, kurių dėl vietos stokos čia neminiu. Tačiau man įdomu sužinoti, ką, Jūsų nuomone, privalo žinoti, bet dažnai kažkodėl vis dar nežino šiuolaikiniai tėvai? Padiskutuokime.