Nuomonės

2019.06.27 12:23

Jurga Tvaskienė. Lenktynės dėl valdžios: Karbauskio žodis jau nėra paskutinis

Jurga Tvaskienė, LRT Tyrimų skyriaus žurnalistė2019.06.27 12:23

Ištisas karštas mėnuo. Tiek laiko prireikė, kad valdantieji formalizuotų tiesas, kurios, stebint iš šalies, tarsi nekelia abejonių. Pirma, tai, kad, likus tik kiek daugiau nei metams iki Seimo rinkimų, naujų pretendentų perimti valdžią tam laikotarpiui neatsiranda.

Antra – jog Ramūno Karbauskio, kaip paskutinio žodžio turėtojo, šlovė blėsta, ir tuo sėkmingai naudojasi visi, bandantys sukaupti priešrinkiminius dividendus.

Tai, kas, pagal R. Karbauskį, turėjo trukti maždaug savaitę ir tapti jo vadovaujamiems „valstiečiams“ patvirtinimu, kad jis (R. Karbauskis) ir tik jis yra tikrasis Lietuvos gelbėtojas nuo bevaldystės, o „socialdarbiečiams“, „tvarkiečiams“ ir „lenkams“, kviečiamiems pasirašyti valdančiosios koalicijos sutartį, – didele garbe, virto ilgiau nei mėnesį užsitęsusiomis grumtynėmis. Kova dėl to, kieno pasiūlymai / pažadai – įspūdingiausi, o žodis – paskutinis. Ir tas žodis, dabar jau akivaizdu, yra tikrai ne R. Karbauskio.

Tikėjimas kuklaus Kultūros komiteto pirmininko galia nuspręsti tai, ką kiti padarys, į šipulius sudužo po trejų, sako, laimėtų, rinkimų, kai „valstiečiai“ netapo lyderiais nei savivaldoje, nei kelyje į Europos Parlamentą, o jų remiamas kandidatas Saulius Skvernelis iškrito jau po pirmojo prezidento rinkimų turo. Bauginimams vieno iš buvusių Seimo pirmininkų stiliumi „jeigu šitaip, tai nafik“ nesuveikus, „valstiečių“ pirmininkui teko skubiai telkti pakrikusią savo kariauną. Kitaip valdžia, kurios taip garsiai buvo grasinama atsisakyti, žadėjo išsprūsti iš rankų, o nei būti opozicijoje, nei, juo labiau, dalyvauti ketvirtuose iš eilės rinkimuose – pirmalaikiuose į Seimą – R. Karbauskio kariauna, kaip paaiškėjo, visai nenori.

Jei prieš tai R. Karbauskiui teko kovoti vienu frontu (neskaičiuojant apsikandžiojimų su opozicija), žinoma, su paties atvestu premjeru ir kandidatu S. Skverneliu, įvairių šaltinių pasakojimais, gal net planavusiu tapti savarankišku lošėju su dalies „valstiečių“ palaikymu, tai po rinkimų kovos laukas išsiplėtė. Į areną žengė, R. Karbauskio pamėgtais šaškių terminais kalbant, buvę pėstininkai, akivaizdžiai nusiteikę nelikti statistais svetimame lošime dėl rinkėjų balsų 2020-ųjų kelyje į Seimą.

Taigi, pirmasis pėstininkas, nusitaikęs į damos poziciją. Tas pats S. Skvernelis. Prieš pirmąjį prezidento rinkimų turą jis dar leidosi R. Karbauskio įspeičiamas į kampą pareiškimu, kad jei ne pergalė, tai viskas, traukiamės iš valdžios. Dabar S. Skvernelis tęsia žaidimą, nesakydamas nei taip, nei ne dėl tolesnio darbo Vyriausybėje. R. Karbauskiui belieka girti „geriausią visų laikų premjerą“, už kurio nugaros – bent dešimt, o gal ir visa pusė, kaip kalbėta prieš kelis mėnesius, demokratijos šventę pajutusių „valstiečių“ frakcijos narių. Nes juk S. Skvernelis jau pasitikrino – pasitikėjimą juo, vis dar nepartiniu, „valstiečių“ taryba išreiškė balsų dauguma, kartu pažymėdama, kad iš valdžios nesitrauks. O R. Karbauskis vis dar nesitikrina, ir kiek šalininkų buriasi už jo, lieka neaišku.

Dar ir pats R. Karbauskis įteikė premjerui dovanėlę – Viktorą Pranckietį, kurio užimamą Seimo pirmininko postą pažadėjo partneriams „socialdarbiečiams“. Regis, praėjus kelioms savaitėms, per kurias buvo ir gąsdinimų valdžios griūtimi, ir grasinimų šalinti iš partijos, „valstiečių“ lyderis suprato, ką padaręs. Tonas dabar švelnėja – iki pripažinimo, kad dabartinės (tarsi esančios, tarsi ne) koalicijos balsų nepasitikėjimui Seimo pirmininku gali neužtekti, ir slaptos vilties, kad V. Pranckietis vis dėlto apsigalvos ir pasitrauks pats.

Tačiau pats V. Pranckietis, anksčiau kantriai nurydavęs nuoskaudas, pėstininku būti irgi nebenori. Jis nori būti lyderiu, kurį remia bent dalis „valstiečių“, – tai byloja jį palaikantys partiečių laiškai. O S. Skvernelis stoja į tų laiškų pusę – jis sako pats nedarysiantis nieko, jei V. Pranckietis nepaklus koalicijos partnerių susitarimams ir nesitrauks iš posto. Nes jie gerai sutaria. Taigi, jungtinės pajėgos tik stiprėja.

Dar viena grupė pėstininkų, nusitaikiusių į damas, – mažieji koalicijos partneriai. Nors vadinti „socdarbiečius“ pėstininkais galima tik sąlyginai. Buvę ilgamečiai socialdemokratų lyderiai – tai ne šaškininkai, o šachmatininkai, garsėjantys keliais į priekį numatomais ėjimais. Ir dabar jie diktuoja formuojamos valdančiosios daugumos sąlygas. Pirmiausia – pinigų srautus, turinčius atsiverti įgyvendinant jų siūlomas programines nuostatas, socialiai jautrią politiką.

Vaiko pinigai, valstybės remiamos pajamos, mokesčių progresyvumas, nemokamas maistas pradinukams ir taip toliau. Todėl „socdarbiečiai“ kukliai užsimena apie vienintelį pageidaujamą postą – dabar „valstiečių“ deleguoto Lino Kukuraičio, kuriam, beje, priekaištų jau išsakė ir išrinktasis prezidentas, valdomą Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją. Jautri ministerija, jautrus pasirūpinimas rinkėjais. Postas, kažkada padėjęs Vilijai Blinkevičiūtei amžiams užkariauti žmonių širdis.

Savo žodį – garsiai – ištarti pabandė ir partija „Tvarka ir teisingumas“, prieš tai tarsi buvusi tarp valdančiųjų, tarsi ne. Panašus jautrių priemonių paketas, tik interesų laukas platesnis – Finansų, Aplinkos, Žemės ūkio, Teisingumo ministerijos, sutiktų vadovauti ir kultūrai. Vienas mažas kabliukas – R. Karbauskis pasakė, kad derėsis tik su partijomis, turinčiomis frakcijas Seime. O „tvarkiečių“ frakcija, sutapk man taip, ėmė ir sugriuvo, Darbo partijos lyderiui Viktorui Uspaskichui atšaukus savo narį Valentiną Bukauską. Po to, kai R. Karbauskis atsainiai pažiūrėjo į V. Uspaskicho paslaugų pasiūlymą.

Dabar „tvarkiečių“ lyderis Remigijus Žemaitaitis ieško, kas galėtų išgelbėti frakciją, taip pat – ir derybose pakimbančią partiją. Tą vieną auksinį balsą greičiausiai ras. Bet V. Uspaskicho, per kelias dienas spėjusio pasirūpinti, kad jo partijai Seime atstovaujančių narių skaičius išaugtų nuo vieno iki dviejų – Liberalų sąjūdį palikusio Andriaus Mazuronio sąskaita, – balsas naujojoje koalicijoje vis tiek gali tapti reikšmingas.

Viskas per „lenkus“. Kaip žinia, Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga vienintelė deklaruoja nenorinti postų. Jei besiderantieji dėl koalicijos įtrauks jų pageidavimus programai, pirmiausia, iki 100 eurų didinti vaiko pinigus, kas iš biudžeto pareikalautų daugiau kaip 600 mln. eurų kasmet, parašai po sutartimi bus, jei ne – „lenkai“ išgyvens, dar labiau sutelkę savo rėmėjus, dar kartą pademonstravę vertybes, dėl kurių, pažiūrėkite, kaip kaunasi.

Tai štai – jei lenkai apsispręs būti tik dvasiniais koalicijos rėmėjais, ne nariais, net „tvarkiečiams“ kažkaip suklijavus savo frakciją, daugiau kaip 69 balsų tikėtis valdantiesiems sunku. O trūks plyš reikia 71, absoliučiai trapios daugumos. Mat, jei įgyvendindami visų partnerių pageidavimus „valstiečiai“ užleis partneriams daugiau nei du Vyriausybės postus, dabartinius ministrus keisdami naujais žmonėmis, tai po prezidento inauguracijos gresia šio Ministrų kabineto paleidimas ir naujo formavimas, kartu iš naujo balsuojant už programą. Reikia to 71 balso. Ir jį, dviejų „darbiečių“ pavidalu, gali užtikrinti V. Uspaskichas.

Beje, o kur „valstiečių“ principinės pozicijos derybose? Viena – nekeisti dabartinės Vyriausybės programos. Dar – nepriekaištinga partnerių kandidatų reputacija. Bet visą esmę prieš kelias savaites įvardijo vienas iš „valstiečių“ derybininkų Tomas Tomilinas: „Mes prioritetą būsimiems partneriams rinksimės pagal tai, kiek jiems priimtina mūsų pozicija tais klausimais, kuriais mūsų ir išrinktojo prezidento pozicijos nesutampa.“ Tik mažai kas tą frazę išgirdo.

20180218

Įkelk naujieną

Nuotraukos
Nuotraukos
Kelkite nuotraukas tiesiai iš kompiuterio arba spauskite pridėti nuotrauką/as
Nuorodos į audiovizualinę informaciją
Autorius