Netyla diskusijos, kaip ateityje turėtų atrodyti Sapiegų parkas Antakalnyje. Dalis šio rajono gyventojų prieštaravo Vilniaus miesto savivaldybės siūlomam parko pertvarkymui.
Savivaldybė atsižvelgė į kilusį nepasitenkinimą ir sustabdė Sapiegų parko atnaujinimo projektą. Panašu, kad bus iš naujo svarstoma, kokia ši teritorija bus ateityje, o tuo tarpu kultūros istorikė, gidė Sonata Šulcė kviečia pažvelgti į šio parko ir įspūdingų, tiesa, šiandien apleistų Sapiegų rūmų istoriją.
Knygoje „Vilniaus istorijos. Gidas po XVIII a. miestą“ S. Šulcė pasakoja apie menkai pažįstamą bei prieštaringą XVIII-o amžiaus miesto ir visos epochos istoriją. Šį amžių labiausiai žinome kaip laiką, kai politinės intrigos nutrina Abiejų Tautų Respubliką nuo pasaulio žemėlapio, tačiau tai ne tik politinių konfliktų, gaisrų ar ligų amžius, bet ir Apšvietos epocha, kai iš Europos atkeliauja moderniausios mokslo bei kultūros idėjos.
Apie šį menkai pažintą ir nerimastingą laikotarpį S. Šulcės lūpomis pasakoja ne tik tos epochos didikai ar ryškiausios istorinės asmenybės, bet ir mažai žinomi, užmiršti asmenys. Apie šiandien daug aistrų keliantį Sapiegų parką ir rūmus autorė pasakoja vienos ryškiausių Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės istorinės figūros didžiojo etmono ir Vilniaus vaivados Kazimiero Jono Sapiegos lūpomis.
***
Jis, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didysis etmonas ir Vilniaus vaivada Kazimieras Jonas Sapiega, nedaug ką gali apie save pasakyti. Visas jo gyvenimas, visi šešiasdešimt treji metai, – tai tarnystė valstybei, siekiant aukštų pareigų ir stiprinant Sapiegų giminės galią. Taip gyveno jo protėviai, tokia yra ir jo paties lemtis – palikti pėdsaką, kad niekada nebūtų pamiršti Sapiegų giminės nuopelnai.
Jei Kazimieras Jonas Sapiega ką tvirtai nuspręsdavo, niekada nedvejodavo ir nenuolaidžiaudavo. Savo šlovę, didybę ir galią jis nutarė įkūnyti ir įamžinti karaliaus vertais rūmais. Daugybė rūmų, bažnyčių jo lėšomis Respublikoje pastatyta ir išdailinta, tačiau įstabiausi rūmai iškilo čia, Vilniaus priemiestyje Antakalnyje. Žemės valda ir ant kalvos stovėję prižiūrėti namai anksčiau priklausė Vilniaus pilininkui Petrui Nonhartui, o po to perėjo kitiems savininkams.
Jis, Kazimieras Jonas Sapiega, juos įsigijo 1689 metais, nedelsdamas įsakė nugriauti ir jų vietoje pastatyti daug didesnius ir puikesnius. Tad darbai buvo pradėti tais pačiais metais. Negailėdamas skyrė nepaprastai dideles lėšas ir skubino statybas, todėl vos po trejų metų iškilo puiki rezidencija. Reikia pripažinti, kad išmintingai nusprendė pasikviesti Giovanni Battistą Fredianį, nes niekas geriau už tą inžinierių, architektą ir artilerijos pulkininką neišmanė, kaip sudėtingam statiniui, tokiam, kaip šie Antakalnio rūmai, suteikti puikaus grakštumo. Pastarojo neįprasti architektūriniai sprendimai pateisino ar net pranoko jo, Kazimiero Jono Sapiegos, lūkesčius, nes išaugusi rezidencija atrodo dar įstabiau negu brėžiniuose iš pradžių regėjo.
Rūmai triaukščiai. Pirmasis aukštas masyvus, ant aukšto cokolio, o virš durų įmūryta juoda plokštė su rūmų statybos pabaigos įrašu: Antakalnis – nuo seno didvyrių poilsio vieta. Iš griuvėsių pakilę rūmai kare pavargusįramioje taikoje saugos.
Gražiausias yra antrasis aukštas, puoštas gausiais lipdiniais, kuriuose daug romėniškų motyvų, atskleidžiančių tolimas, Antikos laikus siekiančias Sapiegų giminės ištakas, kurias jo giminė stengiasi pabrėžti. Rūmų fasade ne mažiau esama ir karinių simbolių, kurie atskleidžia didžiojo etmono galią ir neblėstančią šlovę. Kriauklės, kaukės, palmių šakelės – jo pergalių simboliai. O grakščios augalų lapų ir žiedų girliandos rodo jo giminės gerovę ir klestėjimą šioje valstybėje.
Dar viena nepaprastai svarbi puošybos detalė – po antrojo aukšto langais įtaisyti skirtingų žmonių biustai, vaizduojantys vis kitą Sapiegų giminės atstovą. Vienas iš biustų – jo paties, apačioje dargi iškaltas skydas, kuriame – inicialai KS ir su kardu sukryžiuota etmono buožė, simbolizuojanti jo aukštą pareigybę.
Rūmus užbaigia trečiasis aukštas, virš jo – didingas pusapvalis frontonas. Ištaigingi laiptai, puošti dvylika tamsiai žaliai dažytų vazų ant marmurinių stulpų, veda į rūmų vidų. Tiek rūmų išorės, tiek vidaus puošybą kūrė Kazimiero Jono Sapiegos pakviestas garsusis skulptorius Giovanni Pietro Perti ir jo pageidavimu giminės galią pabrėžė kiekvienu rūmų lipdiniu. Taip, jis, Kazimieras Jonas Sapiega, nori palikti tokį pėdsaką, kad niekada ir niekas nepamirštų Sapiegų nuopelnų. Tą ir nurodė meistrams ir statytojams, ir šie vykdydami jo valią neregėtai išpuošė šią vasaros rezidenciją, skirtą poilsiui, puotoms ir priėmimams.
Sienoms tapyti parinko visoje valstybėje pagarsėjusį meistrą Michellangelo Palloni, kuris, ką ir besakyti, nepriekaištingai atliko patikėtą darbą. Tai talentingas meistras. Visai jaunas piešė Medici gobelenų dirbtuvėms, o atvykęs į valstybę tapė Kristupo Zigmanto Paco funduoto Pažaislio kamaldulių vienuolyno ir bažnyčios sienas ir skliautus.
Rūmų viduje, antrajame aukšte įrengta pokylių salė, didžiulės ir įprastai pravertos durys iš jos veda į valgomąjį. Pačios didžiausios rūmų salės lubose Michellangelo Palloni sukūrė puikią freską, kurioje pavaizdavo romėnų dievus, puotaujančius Olimpe. Jis, Kazimieras Jonas Sapiega, ne kartą matė, kad grakščiai salėje šokančios damos susidrovėjusios nedrįsta akių į viršų pakelti, nes freskose nutapyti kūnai mažai pridengti. Kokia jo rūmų didybė, Viešpatie Dieve, kokia prabanga!
O kaip susižavėdavo svečiai išvydę antrojo rūmų aukšto šonines galerijas. Pro aukštą įstiklintą, todėl keliančią didžiausią nuostabą, arkadą į rūmus plūsta šviesa, ir nors visur kitur grindys medinės, uosio, šios galerijos išklotos marmuru. Stiklo gausa ir marmuras – tai ypatinga prabanga, atspindinti jo giminės aukštą kilmę ir rodanti, koks jis turtingas. Nepapratai puiki pietinė galerija paversta stiklo kambariu ir netgi durys stiklinės, o priešais įstiklintas arkas ant mūrinės sienos kabo puikiausių meistrų nutapytų keliasdešimt portretų. Daugiausia tai Sapiegų portretai, bet yra ir keletas alegorinių piešinių bei vienas
kitas peizažas. O visą šiaurinę galeriją Michellangelo Palloni meistriškai ištapė freskomis. Vienoje vaizduojama rytietiško turgaus scena, o kitoje – grojantis orkestras. Ši freska nutapyta labai tinkamoje vietoje – arti pokylių salės.
Išties visur, kur tik pažvelgsi, rūmuose – karaliaus verta gryna ištaiga. Krištolas, angliškos užuolaidos, Leipcigo amatininkų arbatinukai, Vroclavo meistrų sidabrinės auksuotos vazos, porceliano taurės, baltų ir žalių koklių su įspaustais Sapiegų herbais židiniai. Viskas šiuose rūmuose sukurta, kad stebintų, žavėtų ir skleistų jo giminės šlovę. Net rūmų sodas, suprojektuotas prancūziška mada, pabrėžia jo dorybes, galią ir turtą.
Parką iš visų pusių juosia aukšta mūrinė tvora ir plačialapės liepos. Net keliose skirtingose vietose įrengti lipdiniais dekoruoti vartai. Tie, kurie veda į parką iš rūmų, viršuje puošti vazomis, iš kurių išnyra žmonių biustai, kiti – jungia sodą su Viešpaties Jėzaus bažnyčia ir trinitorių vienuolynu. Jis, Kazimieras Jonas Sapiega, 1694 metais pirmasis į Vilnių pasikvietė trinitorius ir įkurdino juos savo rūmuose, o dabar juos globoja ir net ėmė statydinti vienuoliams namus ir bažnyčią. Pagrindinius vartus į sodą, puošia Giovanni Pietro Perti kurtos natūralaus dydžio skulptūros. Dvi iš jų įkūnija dorybes Fortitudo ir Temperantia, atitinkamai tvirtybę bei susivaldymą, kuriomis jis, Kazimieras Jonas Sapiega, pasižymi.
Kitos dvi skulptūros nišose, nors ir to paties autoriaus, bet kiek kitokios, nes tai – mitologinių dievybių figūros: medžių ir vaisių deivė Pomona, gamtos pokyčių dievas Vertumnas. Jie tinka prie įspūdingo rūmų parko, nes simbolizuoja gamtos dosnumą ir jos gėrybių gausą. Taip, tokia prabanga, kokią jis sukūrė savo Antakalnio rezidencijoje, regima tiktai karališkuosiuose rūmuose, betgi jis, Kazimieras Jonas Sapiega, niekada neslėpė politinių ambicijų tapti karaliumi.
Ko tik nesiėmė šiam tikslui pasiekti! Kartu su broliais, sūnumis ir pusbroliais kaip įmanydami kliudė Kazimierui Jonui Sobieskiui įgyvendinti dinastinius planus, o 1696 metais valdovui mirus tikėjosi vesti
karaliaus našlę ir imti valdyti Respubliką. Tik šitoks geras planas jam nepalankių didikų giminių buvo sužlugdytas.
.......................................................
1700 m. lapkričio 18 d. Kazimieras Jonas Sapiega mūšį prie Valkininkų pralaimėjo. Nuo tada Sapiegų šlovė ir jų Antakalnio rūmai vis labiau nyko. Po paskutiniojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1795 m. Rusijos imperijos carinės administracijos įsakymu rūmai buvo paversti ligonine. Vėliau ten buvo įkurta karo mokykla, kareivinės, o rūmai tiek iš išorės, tiek iš vidaus gerokai pasikeitė.
Visgi jie iki šiol išsaugojo daug barokinių detalių: išliko rūmų planas, langų išoriniai ir vidiniai apvadai, stiuko lipdiniai, arkinės galerijos, virš durų įkomponuota atminimo lenta. Rekonstruojant rūmus atidengtos ir pradėtos restauruoti freskos. Dabar rūmus valdo Šiuolaikinio meno centras.
