Nuomonės

2019.06.15 11:31

Vaiva Rykštaitė. Kultūrinė skundimo stigma Lietuvoje

Vaiva Rykštaitė, rašytoja2019.06.15 11:31

Skundimas – jautri tema, dažnai sugrąžinanti mane į vaikystę devyniasdešimtaisiais, kai net pačiam silpniausiam nuskriaustajam pasiskundus mamai, kieme tuoj aidėdavo dainelė: „Skundų maišeli, bėk į darželį…“ Tęsinį atsimenate? Nuo mažumės vaikai vieni kitus pratina nesiskųsti, pakentėti, nutylėti, ir pratinimas dažnai vyksta per patyčias.

Viena vertus, tai skatina vaikus savarankiškai spręsti konfliktus, tačiau kartu nemaloniai dvelkia mačizmu, nes juk nesiskundžia tik stipriausi, o visi kiti savaime traktuojami kaip silpni, verksniai ir pan. Deja, dėl tokių nutylėjimų atsitinka nelaimių – nuo rimtų psichologinių traumų, žaidžiant su degtukais padegtų namų, iki patyčių, privedančių paauglius prie savižudybių – įvykių, kurių būtų galima išvengti kam nors iš kompanijos laiku pasipasakojus tėvams ar mokytojams.

Ši tema dar jautresnė mūsų šalies istoriniame kontekste. Nes ne taip seniai kaimynų įskundimas reiškė, pavyzdžiui, geresnes pareigas darbe ar net buto paskyrimą, kai tuo tarpu vargšai kaimynai buvo tardomi, persekiojami ar ištremiami. Gal iš čia itin neigiamas skundimo vertinimas ir persiduoda vaikams? O gal – iš kalėjimo kultūros, nes kai kurie kiemuose besitrinantys paaugliai iki šiol naudoja slavišką „zonos“ leksikoną, nors patys visiškai nesupranta rusiškai. Gal iš ten pat ir jų „paniatkės“ (supratimas, nuostatos) apie skundimą?

Anglosaksų kultūroje egzistuoja panašus požiūris. Jį galima iliustruoti priežodžiu „snitches get stitches“ (liet. skundikai gauna siūles), suprask, sumušami taip, kad reikia chirurgiškai siūti žaizdas. Tačiau tai galioja tik kriminaliniam pasauliui. Kai paklausiau anglakalbių draugų, kokiu žodžiu įvardyti pranešimą apie nusikaltimą ar diskriminaciją, mano nuostabai, visi atsakė: pilietinė pareiga, ir joks kitas žodis čia netinka. Nes normaliame, ne kriminaliniame pasaulyje nepranešęs apie nusikaltimą pats tampi jo bendrininku.

Internete skaitydama žmonių reakcijas į socialinę akciją, raginančią „stabdyti neapykantos nusikaltimus prieš LGBT asmenis“, supratau, kad Lietuvoje skundimas vis dar turi itin neigiamą įvaizdį. Turbūt todėl, kad tai – neužgijusi žaizda mūsų kolektyvinėje sąmonėje, palikta sovietmečio; laikmečio, kuriame pati beveik negyvenau, bet iki šiol jaučiu baimę, perduotą gyvų senelių ir prosenelių istorijų apie tai, kaip negali niekuo pasitikėti, negali kalbėti to, ką manai, niekada nežinai, kuris jūsų kompanijoje yra prisitaikėlis, šnipas, skundikas.

Mano giminėje buvo ir tremtinių, ir politinių kalinių, ir, jau vėliau, aktyvistų už Lietuvos nepriklausomybę, tad skausmas dėl jų patirtų išdavysčių juntamas iki šiol. Ilgą laiką buvo „mes“ prieš „valstybę“, nes prikergta valstybė jau pati savaime buvo priešas, dera iš jo tik vogti, nurašyti prekes, temptis kuo daugiau į namus ir beveik niekuo nepasitikėti. Bet ar tokio požiūrio verta laikytis ir šiandien?

Apie skundimą ir su juo susijusią psichologiją galima parašyti net ne straipsnį, o visą knygą ir, esu tikra, jų egzistuoja ne viena. Reikia pripažinti, kad skundimas gali būti naudingas, kai apskundžiamas realus nusikaltimas, arba žalingas visuomenei, kai skundas yra melagingas, šmeižiant iš keršto ar siekiant asmeninės naudos.

Žinau liūdną pavyzdį, kai mano gerą bičiulę J. apskundė ant jos supykusi draugė A.. Veiksmas vyko Anglijoje. Moteris A., kerštingų jausmų apimta, parašė anoniminį laišką vaiko teisių apsaugos tarnybai ir apskundė J., neva ji mušanti ir neprižiūrinti savo vaikų. Netrukus prie J. namų durų be išankstinio įspėjimo pasirodė vaiko teisių apsaugos kontrolierė.

Klaikiai nemalonu. Bet žinote, kas nutiko? Apsižiūrėjusi po, kaip įprasta auginant mažylius, sujauktus namus, šiek tiek pakalbinusi vaikus ir atsigėrusi su J. arbatos, vaiko teisių apsaugos kontrolierė pagaliau pasakė, kad iš pat pradžių nujautė, jog skundas buvęs asmeninis mėginimas susidoroti. Tokių laiškų tarnybos gauna ir dažnai iš anksto atpažįsta skundėjo motyvus, tačiau privalo sureaguoti ir bent vieną kartą aplankyti skundžiamą šeimą. Draugė J. lengviau atsiduso, daugiau vaiko teisių apsaugos tarnyba jos nevargino, o skundikė, nors ir skundusi anonimiškai, liko kvailio vietoje.

Turbūt esminis skirtumas čia yra, ar pasitikima valstybe ir jos institucijomis, ar jų dėka jaučiamės saugūs, ar, priešingai, manome, kad valstybė yra priešas, kuris neišklausys, nesigilins, tik baus neatsižvelgdamas? Aš, pavyzdžiui, jausčiausi visiškai rami, jei dabar mane, kaip mamą, tikrintų vaiko teisių apsaugos atstovai Havajuose, JAV (čia mes gyvename). Bet, įtariu, supanikuočiau, jei taip nutiktų Norvegijoje (žinau, kad daugelis sako, jog ten nėra taip blogai, bet vis tiek panikuočiau), nes žiniasklaida sukūrė nepasitikėjimo ir grėsmės įvaizdį Norvegijos vaiko teisių apsaugos srityje. Taigi svarbiausia, atrodo, kas su tuo skundimu daroma, kaip į jį reaguojama, t. y. sisteminio teisingumo, o ne pačio skundimo faktorius.

Vadinkite mane naivia, bet tikiu, kad ne mažiau svarbi čia yra terminologija. Šiuo atveju mane tikrai įkvepia amerikiečiai. Ne tik tuo, kad, pavyzdžiui, kai atvedu dukras į valstybinę mokyklėlę, ten kas rytą turime dešinę ranką prie širdies pridėję balsu prisiekti ištikimybę Havajų ir JAV vėliavoms, bet ir jau minėtu požiūriu į skundimą. Šis reiškinys suvokiamas kontekstualiai ir tam įvardyti egzistuoja skirtingus skundimo niuansus atspindintys žodžiai: whistle-blower – informatorius, dažniausiai pranešantis apie sisteminius pažeidimus ir nusikaltimus didelėse bendrovėse ar valstybinėse įstaigose, snitch – šnipas arba išdavikas, telltale – skundikas plepys, nemokantis saugoti paslapties, complainant – besiskundžiantis blogu aptarnavimu ar produkto kokybe, o štai pranešimas apie nusikaltimą arba diskriminaciją neturi nieko bendro su skundimu, tai – pilietinė pareiga.

Manau, kad vietoje skundimo (arba „skundizmo“, kaip jį paniekinamai įvardijo žurnalistė Goda Juocevičiūtė) pradėjus vartoti terminą „pilietinė pareiga“ kils mažiau pagundų ir šmeižti.

Galimybė ką nors apskųsti anonimiškai dažnai vertinama kaip bailumas. Bet juk, skųsdamas anonimiškai, skundėjas, priešingai nei, pavyzdžiui, sovietmečiu, kuomet už skundimą būdavo apdovanojama, negauna visiškai jokios naudos. Tačiau dažnai tai padeda apsaugoti skundėją nuo keršto.

Tarkime, mano kaimynai prekiauja narkotikais. Kodėl aš tai sužinojusi turėčiau imtis narsuolės vaidmens, rizikuodama savo ir savo šeimos gerove? Anonimiškumas naudingas kaip liudininkų apsauga.

Arba kitas nutikimas iš patirties. Mūsų kaimynai įsigijo du šunis, laikė juos Havajų saulėkaitoje be pavėsio, be vandens. Parašėme atviruką, prašydami pasirūpinti gyvūnais, surinkti jų išmatas. Į prašymą sureaguota nebuvo. Galiausiai šunų antkakliai nutrynė iki kraujo, žaizdos užpūliavo, gyvūnai atrodė apgailėtinai. Jei atvirai, man visiškai nesinorėjo eiti pas agresyviai atrodantį kaimyną, bandyti užmegzti draugystę ir įtikinti jį mylėti šunis. Pranešėme gyvūnų apsaugos tarnybai, kitą dieną atvažiavo jos atstovai ir konfiskavo šunis. Kalta nesijaučiu, nors situacija buvo nemaloni. Kaimynams į akis žiūriu ramiai ir jiems paklausus drąsiai pasisakyčiau apskundusi. Tik jie patys niekada nežiūri mums į akis.

Minėtoje diskusijoje dėl LGBT asmenų teisių pažeidimų mačiau patarimų, kad geriau patiems nueiti pasikalbėti, neva kam iš karto užsiimti skundimais. Ogi tam, kad kartais asmenys gali būti agresyvūs, o kartais patys negalime atpažinti išnaudojimo ar nusikalstamai veikai būdingų požymių, nes tai yra mokytų specialistų darbas. Ir čia apsukę ratą vėl sugrįžtame prie pasitikėjimo valstybinėmis institucijomis ir sisteminio teisingumo – nuo to ir priklausys mūsų atliktos pilietinės pareigos tolesnė sėkmė.