„Valstiečių“ lyderis R. Karbauskis dar prieš prezidento rinkimus grasino, kad jei nebalsuosime už Saulių Skvernelį, premjeru gausime Gabrielių Landsbergį. Bet, panašu, kad vis dėlto likome kiek apgauti. Neišrinkus S. Skvernelio prezidentu, gavome ne G. Landsbergį, o Gediminą Kirkilą. Taip, būtent G. Kirkilą, kuris pralaimėjęs visus šio pavasario rinkimus, rodo gebėjimą puikiai išnaudoti kitų silpnumą ir nepatyrimą.
Nors nauji Seimo rinkimai neįvyko, tačiau situacija per dvejus su puse metų vis dėlto gerokai pasikeitė. 2016 metų rinkimuose 56 Lietuvos valstiečių žaliųjų sąjungos nariams pavyko iškovoti mandatus. Sudarant frakciją buvo prisijungę dar 3 Seimo nariai, atstovavę kitas partijas arba išsikėlę kaip nepriklausomi kandidatai. Jeigu dar skaičiuotume ir Seimo pirmininką Viktorą Pranckietį, kuris jokiai frakcijai formaliai priklausyti negali, bet partijai priklauso, tai galime konstatuoti, jog „valstiečiai“ startavo su 60-ies Seimo narių sunkiai atremiamu batalionu. Tačiau dabar ši frakcija teturi 50 narių. O ir V. Pranckietis dar nežinia, kur atsidurs.
Tuomet turint tokią frakciją buvo galima net ir prezidentei kelis ministrų portfelius patikėti. Tiesa, reikia pažymėti, kad skambėjusios frazės, jog atiduodame kelis portfelius prezidentei, jau tuo metu siuntė ženklus, jog supratimo, kokiais principais turėtų būti formuojama vyriausybė, yra stokojama. Dabar kėdžių jau nebepakanka. Koalicijos partneriai skaičiuoti moka. G. Kirkilas tikrai ne tas, kuris nesuprastų, kad svarstyklės gerokai svyra į jo pusę, net ir kai jo paties frakcija turi 39 mandatais mažiau nei „valstiečiai“. Bet tie jų mandatai tampa auksiniais, kai sprendžiamas klausimas, būti šiai koalicijai ar nebūti.
Ir „socialdarbiečių“ pozicijos stiprėja pačių „valstiečių“ silpnėjimo sąskaita. G. Kirkilas pradėjo visiškai ramiu ir šaltu veidu diktuoti sąlygas didžiausiai frakcijai. Ir pirmasis nelygioje kovoje krenta V. Pranckietis. G. Kirkilui neužtenka kelių ministrų, reikia ir Seimo pirmininko kėdės. Logiška. Patyręs politikos vilkas žino, ką daro. Tuo labiau, kad stebint savivaldos ir Europos parlamento rinkimų rezultatus, nesunku suprasti, jog daliai frakcijos narių tai gali būti paskutinės galimybės pabūti valdžioje.
„Valstiečių“ lyderis, veikiausiai, tikėjosi, jog Seimo pirmininkas vėl nuris karčią piliulę ir nors kiek aštriau neatsakys į eilinį pažeminimą. Tačiau jis neįvertino to, jog kažkada tas, iš kurio vis tyčiojiesi, kai jau supras, jog nebeturi ko prarasti, gali gerai vožtelėti ir atgal. Taip ir nutiko. V. Prankcietis, nors ir turėtų suprasti, jog situacija yra tokia, kokia yra, ir jo postas gali būti derybų objektu, rėžia, kad niekur neis. Ir tai dar ne viskas. Seimo pirmininkas pasiūlo pačiam R. Karbauskiui pasitikrinti pasitikėjimą ir dar priduria, kad pailsėti nuo R. Karbauskio ir partijai, ir visai valstybei būtų gerai. Kai jau neturi ko prarasti, gali leisti sau viską.
Apie tai, kad sunkiai valdo šią susidariusią situaciją, išsiduoda ir pats „valstiečių“ frakcijos seniūnas. Pirmiausia, jis bando teigti, kad jokio konflikto su Seimo pirmininku nėra. Kitaip tariant, į tave leidžia vieną po kito papuvusius pomidorus, o tu vis tiek sakai, jog labai viskas puiku. Ir tai, kad G. Kirkilo pozicijos yra itin sustiprėjusios rodo ir šis R. Karbauskio pareiškimas: „Pas mus frakcijoje dar ne visi supranta, kad tai su manimi visai nesusijęs dalykas ir absoliučiai nuo manęs tai nepriklauso. Manęs iš viso gali nebūti ir vis tiek viskas bus taip pat. Aš šioje situacijoje neturiu jokios galios pakeisti mūsų kolegų reikalavimų“. Todėl tik belieka pasveikinti G. Kirkilą, kuris sugebėjo rimtai įsprausti koalicijos partnerius į kampą. „Valstiečių“ silpnėjimas tampa galimybėmis „socialdarbiečiams“, o V. Pranckiečio mūšis su kardais kelia džiugesį konservatorių gretose.
Bet laimėtojų čia nebus. Kažkas pasidžiaugs kilusiu erzeliu, dramomis, o valstybei tai yra nieko gero nežadantys procesai. Norinčių, o, svarbiausia, ir galinčių, vos vienerių su puse metų laikotarpiui tapti ministrais eilės nesusidarys. Proveržiui ir rimtiems darbams laiko nėra (žinant, kad paskutinis pusmetis tampa kartu ir rinkimų kampanija), o reputacijai susigandinti laiko – daugiau nei pakankamai. Kitas svarbus momentas yra ir tai, kad kol vyksta naujos postų dalybos, darbai nevyksta arba vyksta vangiai. Ką paskutinį kartą girdėjome apie sprendimus svarbiausiose srityse? Tame pačiame Seime kai kurie komitetai leido sau šios sesijos metu ir visą mėnesį net nesirinkti į posėdžius.
Taigi visų šitų peripetijų rezultatas bus sustiprėjęs, kad ir trumpam G. Kirkilas, silpnesni „valstiečiai“, tikėtina, ir silpnesnė vyriausybė bei sugaištas laikas, kurį galėjome skirti diskusijoms svarbiais klausimais. O daugumos ir taip siekiamo stabilumo galime taip ir nesulaukti iki pat kadencijos pabaigos.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.
