Žodžiai, kurių nenorėdavo girdėti nė vienas Seimo kanceliarijos Teisės departamento darbuotojas, buvo „skubos tvarka“ arba – apsaugok, Temide, – „ypatingos skubos tvarka“.
Ką tai reikšdavo? Ogi ant tavo stalo yra įstatymų projektų krūvelė. Tu darbuojiesi, įdėmiai skaitai kiekvieną žodį, žymi neatitikimus, kitiems įstatymams prieštaraujantį reguliavimą, sąvokų sąsajas, atitikimą ES teisės aktams, t. y. darai kruopštų, daug dėmesio ir susikaupimo reikalaujantį darbą.
Kad teisės aktai būtų sistemiški, neprieštarautų vienas kitam, kad juos būtų patogu taikyti, pagaliau, kad juos ir žmonės suprastų. Ir staiga šlept ant viršaus koks nors naujas, su direktoriaus prierašu: „Skubos tvarka“. Tai reiškia: turi peržiūrėti tuojau pat, surašyti išvadą, nes Seimo nariai jau laukia, jau nori priimti, nes kažkas atsitiko skubaus. Pavyzdžiui, žiniasklaida parašė apie kokią nors negerovę. Ir užsisuka skubos tvarkos karuselė: peržiūrėk, įvertink, ir greitai, greitai, nes tuoj posėdis! Ar galima tą padaryti kokybiškai?
O juk čia kalbu tik apie mus, teisininkus, kurių gyvatės nekanda (nes kolegą kolegoje pažinsi). Bet juk įstatymų projektams daromos įvairios poveikio analizės ir ekspertizės: ekonominės, korupcijos rizikos, gali reikėti kriminologinių (poveikis nusikalstamumui)! Kaip tą padaryti skubos tvarka? Ogi niekaip: tiesiog įkalti į teisės akto projekto aiškinamąjį raštą: papildomų biudžeto lėšų nepareikalaus, korupcijai įtakos neturės, su ES teise suderinta. Aha, pionieriaus* garbės žodis!
* pionieriai – sovietmečiu veikusi vyresnių vaikų ideologinė organizacija, kurios šūkis buvo „visada pasiryžę!“
Tad didesnė tikimybė, kad peržiūra bus nekokybiška. Taip, kartais tai tikrai būna nedideli pakeitimai. Mėgstamiausi – pagriežtinkim bausmes. Stebiuosi, kad iki šiol niekas dėl Jurbarko chuligano, sutalžiusio mergaitę, nepasiūlė skubos tvarka griežtinti bausmių už panašius nusikaltimus, įvesti papildomą kūno sužalojimo kategoriją (nes melagienos platintojai šauniai iškraipė prokurorų žodžius) arba uždrausti kovos sporto klubus. Tai būtų gana tipiška reakcija. Bet rinkimai jau baigėsi, ir, net ant to pasiviešryšinus, dėmesys ateis tik arčiau Seimo rinkimų.
O gal teisės aktų priėmimas skubos ir ypatingos skubos tvarka – tai tik dėmesio ieškančių politikų ekscesai? Gal jų vienetai, kaip ir tokių politikų, tik pastarieji gauna neproporcingą žiniasklaidos dėmesio dozę? Deja, ne. Pavyzdžiui, šiais metais jau 20 proc. Seimo priimtų teisės aktų priimta skubos tvarka (subendrinu čia ir skubos, ir ypatingos skubos tvarką, nes taip pateikia ir Seimas). Įdomu ir tai, kad jau netrukus bus pasiektas ankstesnės sesijos skubumo procentas, nors prieš tai lyg ir buvo trumpas skubumo kritimas, bet bendra ankstesnių sesijų tendencija – 30 procentų. Sensacija? Oi ne.
Man tikrai šiaušėsi plaukai, kai Seimo dauguma SKUBOS tvarka stūmė referendumą, ačiū Lietuvos žmonėms, nuėjusį šuns pauodegin. Ne, Seimo narių mažinimo klausimas tikrai negalėjo eiti įprastine tvarka – reikėjo skubos, ir ypač „ant rinkimų“. O dabar, kai šią iniciatyvą vėl bandoma prikelti iš numirusių Konstitucijos pataisų, priimamų Seimo, forma, ar apie skubos tvarką girdisi? Tarsi ir ne – vėl tylu, vėl ramiai plaukia įstatymų leidybos upė.
Tačiau dar yra ir kitas variantas: ypatingos skubos tvarka. Teisėkūra, kai teisės priėmimo procesas susitraukia į šūksnį: „Judam, nestovim, judam, nestovim!“ Tada jau laiko nelieka niekam – nei svarstymams komitetuose, nei išvadoms (kurios formaliai surašomos, bet kas iš to?), užtenka tik mygtukams paspausti, nes pertrauka tarp svarstymų – 3 valandos, taigi, įstatymas gimsta greičiau nei kūdikis nuo sąrėmių pradžios. Ar sunku šį procesą inicijuoti? Lengva! Ketvirtadalis posėdyje esančių Seimo narių taip nubalsavo – ir vaaaažiuojam.
Valstybės kontrolė pernai (2018 m.) atlikusi teisėkūros proceso auditą pasakė aiškiai: skuba yra nereikalinga ir kenksminga. Ir, žinoma, palygino su estais: ten skubos tvarka priimama tik 10 procentų teisės aktų, o kaimynėje Lenkijoje – vos 5 procentai. Žinutė nuskambėjo ir turbūt užsimiršo (turbūt ne dėl jos valdantieji pakėlė kardą prieš Valstybės kontrolę), bet neseniai įvyko dar svarbesnis dalykas. Mat į skubos diskusiją pagaliau gavo progą įsijungti Konstitucinis Teismas.
Viskas prasidėjo nuo miškų urėdijų reformos, vienos iš, matyt, reikalingų iniciatyvų, bet, deja, padarytos iš dvišakumos augančiomis rankomis. Nors procesas buvo ilgas, bet galiausiai jis ir vėl išvirto į skubos tvarką, ir ne bet kokią, o ypatingos skubos. Taip, urėdijų reforma galiausiai buvo sureglamentuota ypatingos skubos tvarka – per kelias valandas. Ir dėl šio ypatingumo ir pateko ant Konstitucinio Teismo stalo.
Nuoširdžiai užjaučiu kolegas, turėjusius kažkokiu būdu ginti Seimo poziciją šioje byloje, bet toks darbas. O Konstitucinio Teismo pasisakymo esmė ypatingos skubos klausimu yra akivaizdi kiekvienam mąstančiam žmogui: ypatingos skubos tvarka svarstant įstatymų ir kitų Seimo aktų projektus gali būti taikoma tik išskirtiniais, konstituciškai pagrįstais atvejais, kai būtina nedelsiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, kaip antai įvedant arba įvedus karo ar nepaprastąją padėtį, skelbiant arba paskelbus mobilizaciją, priimant sprendimą panaudoti ginkluotąsias pajėgas ginkluoto užpuolimo atveju ir (ar) prireikus itin skubiai vykdyti tarptautinius įsipareigojimus, stichinės nelaimės ar kitomis ekstremaliomis aplinkybėmis, kilus tokiai grėsmei valstybės ar visuomenės saugumui, kuriai pašalinti būtini itin skubūs įstatymų leidėjo sprendimai. Todėl Seimo statuto straipsnis, numatantis paprastą ypatingos skubos mechanizmo paleidimo tvarką, prieštarauja Konstitucijai ir joje įtvirtintiems teisinės valstybės ir atsakingo valdymo principams. Atitinkamai ir įstatymas, kuris buvo priimtas šia tvarka, turės būti tvarkomas iš naujo.
Ir nors Konstitucinis Teismas neišgrynino taip aiškiai paprastos skubos tvarkos kriterijų, bet taip pat pabrėžė, kad į skubos tvarką turi būti žvelgiama atsakingai. Juk nuo skubos tvarkų kenčia ne teisininkai: nuo skubos tvarkų pirmiausia kenčia visuomenė, nes priimami nekokybiški, neįvertinto poveikio teisės aktai, ir kas galėtų paneigti, kad tai sudaro landas korupcionieriams ir machinatoriams, kai labai reikia ką nors prastumti per „zadanijas“ ar panašias schemas. Žinoma, skubos tvarkos taip pat palankios politiniams buldozeriams, o juos visų krypčių mūsų valdantieji mėgsta.
Taigi, viskas lyg ir aišku: užteks žaisti skubos ir ypatingos skubos tvarka, naudokime jas pagal paskirtį, o ne kai labai norisi, bet paprasta procedūra neleidžia. Tik štai man ėmė ir iškilo klausimas: ar Seimo statuto straipsnio dėl ypatingos skubos pakeitimas nebus organizuojamas skubos tvarka? (Šypsenėlė).
