Iš didelio srauto redakcinių straipsnių šįkart išžvejojome aibę pasisakymų apie Amerikos saugumiečių vykdytą slaptą prezidentų klausymąsi Prancūzijoje ir apie įtemptas diskusijas Europos Sąjungoje dėl vargšų bėglių iš užjūrio priglaudimo.
Iš didelio srauto redakcinių straipsnių šįkart išžvejojome aibę pasisakymų apie Amerikos saugumiečių vykdytą slaptą prezidentų klausymąsi Prancūzijoje ir apie įtemptas diskusijas Europos Sąjungoje dėl vargšų bėglių iš užjūrio priglaudimo.
Pirmuoju klausimu itin stiprų pasipiktinimą reiškė Paryžiaus dienraštis „Liberation“: „tai – panieka. Jokiu kitu žodžiu neapibūdinsi Jungtinių Amerikos Valstijų vyriausybės požiūrio į savo sąjungininkus ir ypač Prancūziją.
Iššsnipinėdamos tris Prancūzijos prezidentus, pažeisdamos visas gero elgesio tarp draugiškų šalių taisykles, Jungtinės Amerikos Valstijos traktavo Prancūziją kaip valstybę nesubrendėlę.
Paryžius pasiųstų Vašingtonui aiškią ir naudingą žinią, jeigu drąsiajam atskleidėjui Edwardui Snowdenui suteiktų politinį prieglobstį, į kurį jis turi teisę“, - teigė Prancūzijos nepriklausomų kairiųjų dienraštis.
„Nuo to laiko, - pridūrė kitas, taip pat į kairę linkęs Paryžiaus dienraštis „Monde“, - kai Edwardas Snowdenas 2013-ųjų birželį atskleidė amerikiečių saugumo tarnybų vykdomą pasaulinės apimties elektroninį šnipinėjimą ir privačių duomenų rinkimą, jau niekas nebegali nustebinti.
Dabar Jungtinės Valstijos turėtų pripažinti problemos mastą ir suprasti, kaip tai pavojinga demokratijai ir laisvei“.
Tačiau dešiniųjų minčiai atstovaujantis Paryžiaus dienraštis „Figaro“ apgailestavo, jog „Vašingtonas tik įtraukia galvą ir teigia, jog šie metodai priklauso praeičiai. O išties nepaisant visų kalbų prezidentas Barackas Obama nieko savo pirmtako George`o W. Busho metoduose nepakeitė.
Tai strateginė klaida ir dar vienas šito amerikiečių prezidento, kuriuo prancūzai taip susižavėjo, pralaimėjimas“, - teigė Prancūzijos konservatorių dienraštis.
Dauguma kitų ir kitų šalių laikraščių siūlė prancūzams taip nesipiktinti, „būti savo kritikoje atsargiems“, kaip tai patarė Varšuvos dienraštis „Rzeczpospolita“: „juk visi žino, kad ir Prancūzijos slaptoji tarnyba vykdo šnipinėjimą Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Vienintelis tikras skirtumas tarp JAV nacionalinės saugumo agentūros ir kitų šalių slaptųjų tarnybų yra tas, kad amerikiečiai veikia globaliai, visos planetos mastu ir turi daug didesnių išteklių“, - rašė Lenkijos sostinės dienraštis.
Panašiai atsiliepė ir kiti laikraščiai, o Saragosos Ispanijoje dienraštis „Periodico de Aragon“ dar pridūrė, jog „naujojo skandalo ironija yra ta, kad jis prapliupo tokiu laiku, kuomet Paryžiuje priimamas ginčytinas slaptųjų tarnybų įstatymas, leidžiantis slapta klausytis įrašų be jokių, kad ir mažiausių teisminių kontrolių“.
Tą patvirtino ir Vienos dienraštis „Standard“: „naujasis Prancūzijos saugumo įstatymas įgalina masinį stebėjimą, panašų į tą, kurį vykdo JAV saugumo agentūra“.
Pasak Veimaro dienraščio „Thüringische Landeszeitung“, „tai, kad prancūzams buvo galima rimtai pamanyti esant saugiems nuo amerikiečių šnipinėjimo, sunku įsivaizduoti. Tačiau galima įsivaizduoti, jog įtūžį sukėlė tai, kad šis faktas paviešintas kaip tik tada, kuomet Prancūzijos nacionalinė asamblėja priėmė įstatymą, leidžiantį didžiuliu mastu klausytis pačių prancūzų pokalbių.
Tada patirti apie menamų draugų išdavystę yra prancūzams ypač skaudus smūgis į jautrią vietą“, – teigė Tiuringijos laikraštis.
Karlsruhės dienraščio „Badische“ nuomone, „manytina, jog Prancūzijos vadovybės viršūnė jau kuris laikas vadovavosi prielaida, jog ją šnipinėja amerikiečių slaptosios tarnybos.
Tačiau yra vienas dalykas žinoti, kad daugelis valstybių viena kitą šnipinėja. O visai kitas dalykas būti pačiam viešai išvilktam kaip šnipinėjimo išpuolių aukai.
Kai Prancūzijos prezidentai staiga turi skaityti tai, ką manė liksiant paslaptimi ir ką konfidencialiai pasakė kitiems apie kitus ar ką kiti pasakė apie juos – ir skaito tik dėl to, kad amerikiečių saugumas klausydamasis svetimų pokalbių nežino jokio saiko ir dargi yra toks žioplas, kad leidžiasi čia nutveriamas, – visa tai negali nepažeisti „Didžiosios tautos“ (suprask, prancūzų) išdidumo“, – rašė Baden-Viurtembetrgo laikraštis.
O ir Berlyno dienraštis „Tagesspiegel“ skundėsi, kad „F. Hollande`as sukvietė krizinį Valstybės gynybos tarybos posėdį, tarytum kas grėstų nacionaliniam saugumui.
Šitokios veidmainystės imasi vyras, kuris pats valdo vieną pačių didžiausiųjų sekimo aparatų Žemėje ir tik ką pateikė Nacionalinei asamblėjai įstatymo projektą, kuris slaptosioms tarnyboms suteikia laisvesnes rankas klausytis pokalbių, stebėti internetą ir iki ketverių metų saugoti duomenis“.
Berlyne ir Hamburge leidžiamo nacionalinio Vokietijos dienraščio „Welt“ požiūriu, Prancūzija ir kitos valstybės neturėtų per daug piktintis amerikiečių saugumo organais, nes „juk tos valstybės priima JAV slaptųjų tarnybų pagalbą ir jų informacijos pagrindu nuteisia islamistinius teroristus.
Tačiau jei JAV nacionalinio saugumo agentūra elgiasi ne taip, kaip įsivaizduojama, tuomet kalbama ne tik apie trūkumų joje pašalinimą, bet mūsų sąjungininkai gretinami tiesiog su šiaurės korėjiečiais“, - skundėsi Vokietijos nacionalinis dienraštis.
Vis dėlto vietinis kairiosios pakraipos Berlyno dienraštis „Tageszeitung“ teigė, jog „dabar reikėtų solidariai kovoti su Jungtinių Amerikos Valstijų manija viską stebėti. Tačiau čia priekyje turėtų savo geru pavyzdžiu žengti europietiškosios valstybės, užuot oficialiai ar šventvagiškai slaptai pačios toliau kūrusios stebėjimo valstybę savo pačių piliečių laisvės sąskaita“.
Bet kaip teisingai pastebėjo Portugalijos laikraštis „Publico“, „jei iš pradžių labai įsižeidžiama, kviečiami posėdžiai ir susitikmai krizei suvaldyti, dažniausiai net ant kilimėlio išsikviečiami ambasadoriai, tai ryt ar poryt jau viskas vyksta „normaliai“, grįžtama prie „įprastinės tvarkos“.
O tai darosi juokinga“. Taip įvyko ir šiuo atveju, kalbos apie amerikiečių vykdomą špionažą greit nuščiuvo. Užtat diskusijos kita – pabėgėlių – tema tik suintensyvėjo. Bet apie tai daugiau kitą savaitę.
