Birželio 2-oji yra svarbi data radijo istorijoje, – tądien 1896 metais italas Giuglielmo Marconis Jungtinėje Karalystėje užpatentavo vadinamuosius „elektrinių impulsų ir signalų perdavimo bei tam skirtų aparatų patobulinimus“.
Iš esmės, tai buvo radijo ryšio išradimo pripažinimas – itin svarbus įvykis komunikacijų istorijoje, o ir apskritai žmonijos civilizacijos raidoje. Juk kažkada žinios bendruomenei būdavo perduodamos krivūlės nešiojimu, varpo dūžiais, vėliau laikraščiais, elektros laidais.
Ogi radijo bangomis jos paskleidžiamos šviesos greičiu visame pasaulyje. Tokie dideli technologiniai proveržiai istorijoje nutinka, kai tam subręsta tinkamos socialinės ir ekonominės sąlygos.
Išradimas nukrinta tarsi prinokęs vaisius; nes pati civilizacijos raida verčia išspręsti aktualią problemą. Savo ruožtu įdiegti į gyvenimą svarbiausieji išradimai smarkiai keičia ir pasaulio visuomenę. Šiandien tai akivaizdžiai rodo mobiliųjų telefonų ir interneto naudojimas – išsamesnių komentarų čia tikrai nereikia...
Mokslo istorikai sako, kad svarbų išradimą vienareikšmiškai priskirti tik vienai ar kitai asmenybei nėra teisinga, nes jo idėja neatsiranda iš niekur, o remiasi visos mokslininkų bendrijos įdirbiu. Kalbant apie radijo gimimą, prisimintina, kad elektromagnetinių bangų sklidimą vakuumu teoriškai numatė ir lygtimis pagrindė 1873 m. škotų fizikas James Clerkas Maxwellas.
O amerikiečių konstruktorius Davidas Edwardas Hughes 1879-aisiais pastebėjo, kad elektros kibirkštis galima išgirsti per ausines, kaip traškesius. Pasigaminęs kibirkštinį siųstuvą, jis sugebėjo beveik pusės kilometro spinduliu perduoti Morzės signalus.
Vokiečių fizikas Heinrichas Hertzas, patobulinęs kibirkštinį siųstuvą, 1888 m. praktiškai įrodė ir J. C. Maxwello teorinių teiginių teisingumą ir D. E. Hughes`o pradėtų praktinių eksperimentų perspektyvumą. Nors pats fizikas, paklaustas apie bangų, jau vadinamų jo vardu, naudą žmonijai, atsakė – gal kokį žaislą su jomis bus galima sukonstruoti.
Dar radijo tapsmui labai svarbus buvo kohererio arba „žaibo žymeklio“ išradimas – tai stiklo vamzdelis, pripildytas smulkių metalo drožlių. Paveikus jį elektromagnetinėmis bangomis, stebimas elektrinio laidumo padidėjimas, kurį nesunku fiksuoti elektros grandinėje. Tokį priimtuvą dar 1884 m. sugalvojo italas Temistocle`is Calzecchis-Onestis, o vėliau jį patobulino anglas Oliver Lodge ir rusas Aleksandras Popovas.
Visi šie mokslo pasiekimai labai sudomino jaunuolį G. Marconį, gimusį 1874 m. prie Bolonijos ir besipraktikuojantį fiziko Augusto Righio laboratorijoje. Į universitetą jam nepavyko įstoti, tačiau galvoje tiesiog kirbėte kirbėjo sumanymai, kaip priversti šias bangas perduoti informaciją.
Ir tik per vienerius metus, eksperimentuojant tėvų dvare įsirengtoje laboratorijoje, G. Marconiui pavyko sukonstruoti aparatą, siunčiantį ir priimantį radijo bangų signalus. Tačiau šis išradimas nesudomino Italijos valdžios. Tada G. Marconis kartu su motina, kuri buvo kilusi iš Jungtinės Karalystės, nuvyko į Londoną.
Ten savo ryšio sistemą jis pademonstravo Britų karališkojo karinio laivyno atstovams, kurie palankiai įvertino sistemos galimybes palaikyti ryšį tarp švyturių, pakrančių stebėjimo postų, atvira jūra plaukiančių laivų. Išradimas buvo užpatentuotas, nes tai – inžineriškai išbaigta ryšio sistema, skirta būtent informacijos sklaidai, o ne „Hertzo bangoms” aptikti.
Nuosekliau pasakojant apie radijo istoriją čia būtina paminėti Amerikoje dirbusį genialų fiziką serbą Nikolą Teslą, kuris 1897 m. užpatentavo vieno bangos ilgio siųstuvą. O G. Marconis įkūrė sėkmingai veikiančią verslo kompaniją. Sukonstravęs didelės galios kibirkštinį siųstuvą, jis 1899 m. perdavė pirmąją telegramą per Lamanšą, o 1901 m. – ir per Atlantą. Beje, šios žinutės išsiųstos Morzės abėcėle, taškų ir brūkšnių sistema. Įdomu, kad tais pačiais metais buvo išrastas ir lėktuvas – tai broliai Wrightai pakilo į orą Atlanto pakrantėje. Štai kokiais pasiekimais žmonija pasitiko 20-ąjį amžių!
Radijo išradimo svarba dramatiškai atsiskleidė 1909 m., kai po susidūrimo jūroje pradėjo skęsti didelis garlaivis „Florida”. Tik radijo žinute pavyko pasikviesti pagalbą ir išgelbėti beveik visus žmones. O po trejeto metų ir „Titaniko“ radijo signalas SOS pasiekė gelbėtojus.
1909 m. G. Marconis buvo apdovanotas Nobelio premija. Atsiimdamas pirmą kartą už praktinius darbus paskirtą garbingiausią premiją, išradėjas prasitarė, kad ir pats nesuprantąs, kaip ir kodėl veikia jo radijas… Mat sistemingo išsilavinimo taip ir nebuvo pasiekęs, karštligiškai vis įklimpdamas į naujus inžinerinius ieškojimus.
O tariamo jo konkurento A. Popovo labai panašūs išradimai netapo plačiau žinomi pasaulyje, nes juos įslaptino Rusijos karinis laivynas. Beje, ruso sukonstruota ryšio sistema taip pat pravertė gelbstint žmones jūroje: 1900 m. ja buvo susižinota su prie Hoglando salos avariją patyrusiu šarvuočiu „Admiral Apraksin“.
Dar viena įsimintina data radijo istorijoje – tai 1906 m. šv. Kalėdų išvakarėse amerikiečio Reginaldo Fessendeno surengta radijo transliacija – jis pats smuiku pagrojo giesmę „Kalėdų naktis“ ir perskaitė Evangelijos ištrauką. Nors ši laidelė buvo skirta jūreiviams, vis tik tai radijo kultūrinės misijos pradžia…
Pirmąją radijo stotį Lietuvoje 1910 m. įtaisė carinės Rusijos armijos ryšių tarnybos dalinys Kauno tvirtovės Žaliakalnio forte.
Tai buvo „Telefunken“ firmos 1,5 kW galios radiotelegrafas. Pirmojo pasaulinio karo metu juo naudojosi vokiečių kariuomenė. 1919 m. liepos 8 d. stotį perėmė Lietuvos kariuomenė; iš jos siunčiamos radiogramas pranešdavo apie politinius įvykius, padėtį nepriklausomybės kovų frontuose.
Stotis atliko ir dar vieną svarbų darbą – skelbė tikslų laiką. Na o lietuviškai į krašto visuomenę radijas prabilo 1926 m. birželio 12 dieną.
