Nuomonės

2019.06.01 12:44

Vaiva Rykštaitė. „Baltic Pride“ – ne propaganda, o realybė bei proga pristatyti LGBT idėjas vaikams

Vaiva Rykštaitė, rašytoja2019.06.01 12:44

Birželio 8 d. Vilniuje vyks jau ketvirtosios „Baltic Pride“ eitynės, jų metu bus siekiama atkreipti dėmesį į LGBT bendruomenės egzistavimą ir skatinti visuomenės toleranciją.

Girdėjau gandų apie kaip atsaką į šias eitynes vyksiantį pasivaikščiojimą su Lietuvos vėliava rankose, neva siekiant propaguoti tradicinę šeimą, tartum „Baltic Pride“ būtų homoseksualumo propaganda. Tačiau, kaip teigė ir 2016 m. „Baltic Pride“ eitynių plakatai, tai yra ne propaganda, tai – realybė: LGBT bendruomenė egzistuoja ir tikisi tokių pačių teisių, kaip ir heteroseksualūs žmonės.

Visų pirma kalba eina apie teisę mylėti ir visas kitas iš to išplaukiančias teises: santuoką, šeimą, saviraišką. Meilės objekto bet kokiuose santykiuose pasirinkti racionaliai beveik neįmanoma. Turint omeny, kad lytinė orientacija yra ne pasirinkimas, bet žmogaus prigimtis, tradicinės šeimos skatinimas čia atrodo bergždžias. Kokį menkos opozicijos vaidmenį „Baltic Pride“ atliks Lietuvos vėliava, irgi sunku pasakyti, nes nematau absoliučiai jokių loginių sąsajų tarp žmogaus tautybės ir lytinės orientacijos. Bet tiek to, tegul vieni žygiuoja į vieną pusę, kiti – į kitą, ir belieka tikėtis susitikti ir draugiškai pasilabinti kažkur ties viduriu.

Turbūt dažniausiai, ypač iš senesnės kartos, apie „Baltic Pride“ girdžiu: „Na, tegul gyvena tie gėjai, kaip tik nori, bet kam reklamuotis? Kam eiti į gatves?“ Kalbėdamasi LGBT teisių tema pastebiu žmonių galbūt pasąmoningą nenorą išgirsti bet kokių argumentų, todėl pabandysiu į klausimą, kam reklamuotis, atsakyti pateikdama kitų eitynių analogą.

„Kekšių eitynės“ (angl. Slut Walk) prasidėjo 2011 m. Toronte, Kanadoje, kaip atsakas į vieno policijos pareigūno viešą pareiškimą, kad, jei nenori būti išprievartautos, moterys turi nustoti rengtis kaip kekšės. Tuomet moterys išėjo į gatves nešinos plakatais, kai kurios apsirengusios itin seksualiais, kūną mažai dengiančiais drabužiais; netrukus šios eitynės ėmė vykti daugelyje kitų pasaulio šalių. Tačiau tai nėra kekšiškumo propaganda, šios eitynės – bandymas atkreipti dėmesį į problemą, kuomet dėl išprievartavimų kaltinamos aukos, o ne prievartautojai. Ir nors „Kekšių eitynės“ sulaukė tam tikros feministinės kritikos[1] dėl žodžio „kekšė“ įtvirtinimo, vis dėlto pačios eitynės savaime yra įtaigus pareiškimas, jį perteiksiu cituodama savo mėgstamiausią iki šiol matytą plakatą: „Tai, kaip rengiasi mažos mergaitės, nepaverčia žmonių pedofilais. Tai, kaip rengiasi didelės mergaitės, nepaverčia vyrų prievartautojais.“

Tik nėriniuota liemenėle ir kelnaitėmis gatvėje vilkinti „Kekšių eitynių“ dalyvė su tokia apranga greičiausiai neis į darbą, tačiau eitynės ir maršai veikia hiperbolizavimo principu – kuomet vieną dieną vienoje vietoje susirenka bendraminčiai, įvairia simbolika bandantys atkreipti pasaulio dėmesį į tam tikras problemas. „Baltic Pride“ eitynės – ne išimtis. Tai ir pareiškimas „mes egzistuojame“, ir būdas gerai praleisti laiką.

Jei birželį būčiau Lietuvoje, žygiuočiau drauge su „Baltic Pride“, o gal tingiai stebėčiau eitynes įsitaisiusi lauko kavinėje ir vyresnėlei dukrai pasakočiau apie LGBT simboliką. Pavyzdžiui, vaivorykštė reiškia ne tik skirtingų žmonių buvimą kartu, bet kiekviena spalva turi atskirą reikšmę. Raudona simbolizuoja gyvenimą, oranžinė – sveikimą, geltona – saulę, žalia – gamtą, mėlyna – harmoniją, violetinė – sielą.

Kiek sunkiau būtų vaikui paaiškinti mažiau žinomų simbolių, LGBT naudojamų iš nacių koncentracijos stovyklos susigrąžintų gėdos ženkleliais buvusių rožinio ir juodo trikampių reikšmes. Koncentracijos stovyklose žmonės buvo žymimi įvairiais simboliais, padėdavusiais sargybiniams identifikuoti kalinius pagal jų kilmę ar elgesį, pavyzdžiui, žaliu prie uniformos prisiūtu lopu žymėti anksčiau kriminalinių nusikaltimų padarę asmenys, juos naciai noriai paversdavo prižiūrėtojais, mat tikėjosi juos būsiant agresyvius, turint sadistinių polinkių.

LGBT simbolikoje dabar naudojamas rožinis trikampis koncentracijos stovyklose, kaip nesunku nuspėti, žymėjo homoseksualus ir seksualinius nusikaltėlius. Juodu gėdos trikampiu buvo žymimi romai, psichiniai ligoniai (su papildoma žyma trikampyje), alkoholikai, elgetos, pacifistai, prostitutės ir lesbietės. Kitaip tariant, dauguma dalykų, dėl kurių žmonės ilgą laiką buvo niekinami ir gėdijami, su keliomis išimtimis, pagaliau buvo pripažinta liga (kaip antai alkoholizmas) arba neatsiejama tapatybės dalimi.

Man asmeniškai ypač graži pastaroji žinutė – opresijos ir gėdinimo simbolius, rožinį ir juodą trikampius, paversti pasididžiavimo dalimi žygiuojant kasmet vis kitoje Baltijos šalyje vykstančiose eitynėse už meilę. Nes meilė yra meilė, #loveislove – šia populiaria grotažyme praeitą savaitę feisbuke pasidalijo bičiulė, įkėlusi dukters vestuvių nuotrauką – mergina Havajuose ištekėjo už savo mylimosios. Žinau, kad tarp skaitančiųjų yra besiraukančių ir manančių, „mano vaikams taip nebus“, bet visko gali būti. Todėl į kitą dažnai girdimą klausimą, ką man sakyti vaikams, kai tas eitynes pamatys, atsakyčiau, kad eitynės yra graži ir spalvinga proga pristatyti vaikams LGBT egzistavimą. Nes tai – ne propaganda, tai – mūsų realybė, čia ir dabar.


[1]https://feministcampus.org/slutwalk2of2/

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt