Rinkimų maratonas baigėsi. Gal ir gerai, nes netrukus turėtų baigtis emocijų pliūpsnis daugelio galvose ir širdyse. Visgi vargu bau vasara į politikų darbotvarkę ateis anksčiau nei liepos pabaiga, o visi porinkiminiai pirstelėjimai dar audrins visuomenę.
Premjerui Sauliui Skverneliui nepatekus į antrąjį prezidentinių rinkimų turą, susidarė įspūdis, kad (bent vyriausybėje) gyvenimas sustojo, o ministerijose valstybės tarnautojai metė visus darbus ir sustingo neramiai laukdami, ką atneš dienos, seksiančios po liepos 12-osios naujojo prezidento inauguracijos.
Atrodo, kad premjeras ir jo komanda nė sekundei neabejojo savo pergale, o po pralaimėjimą sekusio šoko, žengė depresyvių nuotaikų lydima apatija. Nėra plano B, jam nebuvo ruoštasi. O kam, kai jautiesi visada teisus ir visagalis? Regis, kad dabar apie tai imta galvoti. Tik ar nevėlu, premjere, kai artimiausia aplinka sugebėjo susipykti su visa žiniasklaida, o visuomenė auklėjama draudimais net mineralinį vairuojant gerti. Be to žali valstiečiai retorikos nekeičia: Ramūnas Karbauskis seka pasakas apie laimėtus visus rinkimus ir tuoj tuoj prasiplėsiančią valdančiųjų koaliciją Seime. Nesmagu, kad nelabai kas besiklauso, ką Karbauskis šneka, o ir jo veido išraiška dvelkia nuovargiu. Lyg sakytų, jog norėtų parduoti karūną, nusipirkti kepurę ir išvažiuoti užsienin į kalnus prie jūros. Bandau įsivaizduoti, kaip elgtųsi dvariškiai be pono priežiūros likę, ir vaizdas nedžiugina...
Tuo pat metu dalis visuomenės ir įvairūs apžvalgininkai džiaugiasi. Vieni – gražų prezidentą išsirinkę, kiti – Ingridos Šimonytės lyderystės blyksniu, treti – kad į Briuselį iššūkių ir gėrybių ieškoti ne Šarūnas Marčiulionis, o Stasys Jakeliūnas keliaus. Jei detalės palankai sukris, galės viename lėktuve su Aušra Maldeikiene dažnai aktualijas aptarti.
Belieka spėlioti, ką į eurokomisaro postą valdantieji išsiųs, toliau nuo širdies ir akių, kad tik neužknistų vietos karaliukų.
Vis dažniau girdžiu nuomonę, kad prieš trisdešimt metų suklydome, nusprendę prezidentą rinkti visuotiniu balsavimu, o ne skyrę šios atsakomybės tik Seimo nariams. Esą taip būtų lengviau vykdyti reformas ir valstybei leistų greičiau judėti į priekį. Kad ir kaip vertinčiau prezidento vaidmenį, valdžios vertikalė, kai visus svarbiausius valstybės postus užima valdančiosios daugumos atstovai – baugina. Mano nuomone, Seimo narių intelektualinis ir patriotinis potencialas su kiekvienais rinkimais mąžta. Norėčiau tikėti, kad dugną prieš trejus metus jau pasiekėme ir dabar tik kilsime. Prezidento rinkimų rezultatai nuteikia optimistiškai, bet vidinis balsas sako, kad daug investavusieji į valdžios saldumynus karūnos į kepurę ilgai nenorės pakeisti. Bet tas pats vidinis balsas nedrąsiai šnabžda, kad visuomenė juda teisinga kryptimi, nes užaugo laisva karta, kuriai moralinės vertybės yra svarbesnės už sotų kąsnį.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.
