Antrame ture į Lietuvos prezidento poziciją pretendavo du vienodai stiprūs kandidatai. Moteris ir vyras. Žmonių pasirinkimą nulėmė kandidato lytis.
Ingridos Šimonytės ir išrinkto prezidento Gitano Nausėdos rinkimų komandų nariams ir net labiausiai juos palaikiusiems gerbėjams tenka pripažinti, kad abu rinkimuose dalyvavę kandidatai buvo vienodai stiprūs. Jų profiliai taip pat nėra itin skirtingi. Abu baigę ekonomikos studijas, abu puikūs savo srities specialistai. Vienas įgijo gerokai didesnę politinę patirtį, tačiau kitas turi akivaizdžiai geresnes diplomatines savybes. Laimei, abu jie mato Lietuvos narystę Europos Sąjungoje kaip absoliučiai esminę šalies išlikimo ir klestėjimo sąlygą.
Modernioje atrankoje dviejų vienodai kompetentingų kandidatų pasirinkimą nulemia žmogaus teisių principai, įvertinantys kandidatų lytį, rasę, etniškumą, religiją. T. y. tokioje atrankoje svarbu juos užtikrinti ir nepažeisti lygybės principų. Tai nėra tuščias reikalavimas, nes, įvertinus kandidatų profesionalumą, lygybės principai užtikrina balansą ir suteikia galimybę visiems visuomenės nariams būti išrinktiems, nepriklausomai nuo jų lyties.
Jei į vieną kurią poziciją nuolat išrenkamos moterys, tai atsiradus lygiaverčiam kandidatui vyrui jam turi būti teikiama pirmenybė. Papildomi kriterijai (skirtinga kandidatų lytis, rasė, etniškumas, religija) praturtina ir suteikia naujų aspektų kiekvienoje atrankoje ir kiekviename darbe.
Nepaisant šio moderniai visuomenei suprantamo ir priimtino atrankos principo, vyrai prezidentai Daukanto gatvėje turi akivaizdžią persvarą. Gitanas Nausėda yra ketvirtas vyras, išrinktas mūsų šalies prezidentu.
Tad kodėl situacijoje, kai buvo rinktasi iš dviejų vienodai vertinamų kandidatų, Lietuvos žmonės antrame ture su nemaža persvara pasirinko Gitaną Nausėdą? Nugalėjo tradicinis stereotipiškas rinkėjų mąstymas, kad vyras visgi yra patikimesnis.
Iš esmės net ir po 90-ųjų Lietuvoje gimusi karta neturi įgūdžių vertinti vienodai lygių kandidatų žmogaus teisių ir lygybės kontekste. Todėl didesnei rinkėjų daliai antro turo balsavimą diktavo patriarchaliniai stereotipai apie prezidentą ir pirmąją ponią, kaip nepamainomą visumą (kai kuriems žurnalistams tai buvo kriterijus), apie prezidentą vyrą, kaip priimantį teisingus vyriškus sprendimus, ir prezidentą vyrą, visgi gebantį geriau valdyti šalį.
Šie stereotipai formuojami jau vaikystėje. Jie lydi mūsų mergaites ir berniukus nuo pirmųjų žingsnių, nuo rožinių mergaičių rūbų su drugelio sparnais ir tik berniukams skirtų žaislinių mašinų. Patriarchaliniai stereotipai tęsiasi mūsų profesiniame gyvenime. Nuo supratimo, kad moterys yra eilinės mokytojos, o mokyklų direktoriais skiriami vyrai, nuo susitaikymo, kad moterys yra eilinės docentės, o universitetų rektoriais išrenkami vyrai. Nuo Vyriausybės, kurią sudaro vien vyrai, iki prezidento rinkimų, kuriuose iš dviejų lygių kandidatų vis tiek pasirenkamas vyras.
Išlaikyti balansą ir objektyvumą politiniuose rinkimuose gali tik įvestos lyčių kvotos kandidatų sąrašuose arba rinkimų įstatyme. Kai kuriose šalyse privalomą moterų reprezentavimą užtikrina šalies Konstitucija, tačiau ne formaliu lyčių lygybės deklaravimu, bet konkrečia procentine nuoroda. Vienos ar kitos kvotų sistemos politiniuose rinkimuose taikomos daugiau nei 100 pasaulio šalių. Jos žinomos visose Skandinavų šalyse jau nuo XX a. 8-ojo dešimtmečio.
Lietuvoje lyčių kvotų sistema taikoma tik vidiniuose keletos politinių partijų rinkimuose. Mūsų šalyje lyčių kvotų sistema nėra įtvirtinta įstatymu.
Plačiau apie autorę – https://dalialeinarte.com/
