Ką ir reikėjo įrodyti. „Valstiečiai“, perėmę blogiausias konservatorių tradicijas, vainikuojamas šūkiu „priešai puola“, sugebėjo net kelias rinkimines savaites tempti antklodę į savo pusę, kurdami intrigą, kuriai netrūko nei dramatiškų pareiškimų, nei skambių antausių, nei kalbų apie skyrybas.
Startas į naujus – Seimo – rinkimus pavyko net geriau nei Sauliaus Skvernelio (ne)prezidentinė įžanga prie Rusnės viaduko.
Šį antradienį paviešintas valdančiosios Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos lyderio Ramūno Karbauskio apsisprendimas, kad jo vedama partija laimėjo „visus tris rinkimus“ – tai yra savivaldybių, prezidento ir Europos Parlamento, – tėra įgarsinimas to, kas tapo aišku jau sekmadienio naktį. Tai yra, jog „valstiečiai“, Seime besiglaudžiantys po R. Karbauskio sparnu, nors ir cypsi lyg paukšteliai ir kelia galveles, besižvalgydami gardesnio kąsnelio, kurį lyg ir pasiūlo tai opozicija viduje, tai opozicija išorėje, atėjus lemiamam momentui vis tiek lieka su tuo, kuris užtikrina stabilią naudą. Politinę naudą, kokią gi dar.
Tai, kas prieš kelias savaites, nuo lemtingos gegužės 2-osios, kai, paskelbus naujausius tada dar tik kandidatų į prezidentus reitingus, atrodė lyg desperacija, realybėje tapo sėkminga strategija. „Aš labai džiaugiuosi, kad mes turime naują prezidentą, kurio požiūris į valstybės ateitį sutampa su mūsų“, – dabar sako Ramūnas Karbauskis. Ir labai sunku ginčytis dėl to, ką jie – „valstiečiai“ – turi.
O juk atrodė, kad periodiškai nuskambanti žinia, jog „valstiečiai“ skyla, šiomis dienomis taps realybe. Seime ir už jo ribų vis stiprėjo šnabždesiai, kad premjeras S. Skvernelis, įspaustas į kampą R. Karbauskio pareiškimo apie tai, jog nesėkmės prezidentinės kampanijos atveju valdantieji atsisakys būti valdančiaisiais ir atiduos tą valdžią konservatoriams ir jų vedliui Gabrieliui Landsbergiui, jeigu jau „tauta taip nori“, o paskui ir pats ėmęs panašiai kalbėti – galbūt patikėjęs, jog tai tiesus kelias į pergalę, – tokio suvedžiojimo neatleis. Trenks durimis, pames R. Karbauskį ir „valstiečius“, kurių dalimi iki šiol formaliai ir nebuvo, nusives paskui save gal pusę, o gal ir daugiau kaip pusę frakcijos. Nusives, kalbėta, tiesiai į plačiai atvertą G. Landsbergio glėbį, sudarys gal naują daugumą, o tegu ir valdyti apsiimančią mažumą, formuos naują Vyriausybę, draugaus su nauju prezidentu ar, tikėtina, nauja prezidente.
Tuo, regis, buvo patikėjęs ir konservatorių pirmininkas. Prezidento rinkimų vakarą, kai dešiniųjų širdyje dar ruseno viltis, jog didieji miestai, kaip pirmojo turo metu, atves į pergalę I. Šimonytę, G. Landsbergis dėliojo, jog pokyčiai Seimo daugumoje galimi. Kaip esą galima ir mažumos Vyriausybė. Kas žino – galbūt formuojama konservatorių ir S. Skvernelio atsivestų „atskilėlių“. Nors, gink Dieve, dėl to jis su S. Skverneliu nesiderėjęs.
Prielaidas stiprino ir paties S. Skvernelio pareiškimai prie balsadėžės. Kalbėjimas, esą premjeras turi „savų planų“. Labai skaidrios užuominos, jog „kai kas“, o tikėtina, kad R. Karbauskis, esą pamiršo, kad frakcijoje Seime yra ir partinių, ir nepartinių blokas, o pastarieji – jei kas – yra S. Skvernelio bendražygiai.
Beje, tie „bendražygiai“ kaip korta politiniame lošime jau buvo naudoti, ir ne kartą. Pirmiausia – prabėgus vos pusmečiui po Seimo rinkimų kilusio Gretos skandalo metu, kada „kai kas“ bandė organizuoti peticiją, turėjusią išreikšti paramą šiai iškiliai piktų kaltinimų susilaukusiai politikei. Tada pasklido gandas apie maždaug 10 „valstiečių“ frakcijos narių, pasiruošusių trenkti durimis. Nepartinių frakcijos narių, teigta.
Dar po kelių mėnesių – vėl šnabždesiai apie galimą atsiskyrimą, tąkart susikirtus pozicijoms dėl urėdijų reformos. Praėjusią vasarą – ir vėl „gal dešimties frakcijos narių“, esą galinčių nueiti paskui S. Skvernelį, korta, kilus problemų dėl „valstiečių“ lyderio įkurto „Agrokoncerno“ interesų tyrimo.
Reikia pažymėti, kad nei tada, nei, akivaizdu, dabar atsiskyrimas neįvyko. Ir šiame lošime, bandant pralaimėjimą paversti pergale, o gal – pralaimėjimą paverčiant pergale, R. Karbauskiui padėjo ne kas kitas, o G. Landsbergis ir jo vedami konservatoriai, lyg nepatyręs mailius prariję „valstiečių“ lyderio jauką. Ne, ne garsų pareiškimą, jog „valstiečiai“ dėl to, kad S. Skvernelis netapo prezidentu, trauksis į opoziciją. O pastabą, kad ne tik I. Šimonytė, bet ir G. Nausėda – konservatorių kandidatas.
Konservatoriai puolė į mūšį. Atskleidė visas kortas: ir tai, kad siūlė G. Nausėdai dalyvauti pirminiuose partijos rinkimuose, ir priežastis – teisingas ar ne, – kodėl šis atsisakė, ir pagaliau argumentą, jog tai buvusi partijos strategijos dalis. Konservatoriai pasinaudojo G. Nausėda, siekdami savo tikslų? Kaip tai skamba?
Todėl R. Karbauskis gali džiaugtis, kad turi prezidentą, – tokį, su kuriuo sutampa požiūriai į valstybės ateitį. Ir turi „valstiečius“ kartu su visu S. Skverneliu, rinkimų dieną apdairiai taip ir nepasakiusiu, kurį iš buvusių oponentų rinkosi. Ir, žinoma, turi amžinąjį oponentą „priešai puola“ G. Landsbergį. Tą, kuris rinkimų dieną su visuomene dar kartą pasidalino nerimu dėl dabar jau laimėjusio kandidato finansavimo. Parėmusių asmenų. Ir pagaliau – telefonu ir feisbuke pasveikinusį G. Nausėdą su pelnyta pergale ir palinkėjusį, be kita ko, sėkmės atsispiriant neigiamoms įtakoms.
