Turbūt nieko nestebina tai, kad gražios moterys reklamuoja viską – dantų pastą, prabangius kvepalus, automobilius ir skalbimo miltelius. Džiugu matyti teigiamo požiūrio į kūną (angl. body positive) tendenciją įgavus pagreitį, kuomet vis daugiau prekinių ženklų renkasi apkūnesnius, į vyraujančius grožio kanonus netelpančius modelius, tačiau iš esmės žinutė lieka nepakitusi – juk apkūnios moterys taip pat yra gražios, ir būtent grožis tampa mediatoriumi tarp produkto ir pirkėjo.
Nes mums patinka gražūs žmonės – besišypsantys baltais dantimis, lygios odos, žvilgančiais plaukais. Tokius lengviau priima į darbą, jiems geriau sekasi, mes norime būti arčiau jų, norime jais būti. Todėl kai Agnė demonstruoja savo lygią odą ir sako, kad lygumas nulemtas vieno kremo, – ir aš noriu tą kremą nusipirkti, nes noriu odos kaip Agnės. Arba kai sėkminga menininkė Neringa pasigiria skaitanti įdomią knygą, aš irgi įsigeidžiu ją perskaityti, – nes taip pat trokštu sėkmės savo kūryboje.
Susitapatinimas ir noras tapti tokiam, koks rodosi prekę reklamuojantis žmogus, yra natūralus ir visiškai suprantamas. Išskyrus tuos atvejus, kai reklamuojamas dvasingumas. Nes pamačiusi eilinės jogabelės nuotrauką, kurioje ji atlieka sudėtingą jogos pozą kažkur dangoraižių fone, aš galvoju: kas čia dabar?
Kad dvasingumas tapęs tarp patiklių vakariečių paklausia preke, pastebėjau dar 2008-aisiais pirmą kartą keliaudama po Indiją. Nenoriu absoliutinti, ir vis tik dvasinis turizmas yra egzistuojantis reiškinys, kurį puikiai iliustruoja bet kuri amerikietė Reičelė ar lietuvaitė Nijolė, netekusi darbo arba po skyrybų su vyru nuvykusi į Indiją (ar kitą Rytų šalį), kur atsiduoda į įvairaus plauko guru, astrologų, chiromantų, jogų ir tiesiog sielos gydytojais besivadinančiųjų rankas. Tokių ieškojimų ir gydymosi rezultatai yra labai individualūs, tad nesiimu jų čia vertinti. Tačiau kai kurios Reičelės ir Nijolės, pabuvojusios Indijoje arba tiesiog pradėjusios lankyti jogą savo mieste, pasijunta dvasingumo šauklėmis ir ima iš to kurti manipuliatyvius versliukus, kur jų pačių plokščias pilvas ar santykiai su nauju vaikinu, iš esmės – bet kas, pateikiama kaip jų sėkmingo ir sektino dvasingumo rezultatas.
Vadinamoji tūkstantmečio karta (angl. millennials) vengia religijos kaip institucijos, tačiau, vis dar jausdama dvasinį alkį, save apibūdina kaip „dvasingus, bet ne religingus“, religingumą palikdama senesnei kartai, pati išganymo dažnai dairosi internete. O čia tik spėk sekti! Gali būti, kad ir jūs socialiniuose tinkluose sekate bent vieną atletišką gražuolę, vaizdo įrašuose ne tik demonstruojančią jogos ir pilateso pratimus, bet ir dažnai pozuojančią nuotraukoms meditacine poza, rašančią neva įkvepiančias frazes liepiamąja nuosaka: „Mylėk, tikėk, kvėpuok, mėgaukis.“ Atsiprašau dėl žodelio „neva“ – gal kažką tos frazės tikrai įkvepia, manęs – nelabai. Nes žiūrėdama į itin seksualias nuotraukas ir dvasingų patarimų kupiną tekstą matau keistą disonansą.
Problema ne tik tai, kad net dvasingumas tapo dar vienu produktu, parduodamu pasitelkiant moterų seksualumą. Dvasingumo tapsmas mokama preke yra sudėtingas klausimas, nes, viena vertus, dvasininkai ne tik oru gyvi. Kita vertus – ar instagramo jogos ir holistinio gyvenimo žvaigždės vertos vadintis dvasininkėmis? Ir būtent čia jau artėjame prie problemos esmės.
Moteriško seksualumo klausimas dvasingumo kontekste prašosi išsamesnio, atskiro aptarimo, ir vis dėlto leisiu sau trumpai apžvelgti, mano galva, svarbius aspektus. Visų pirma, teigdama, kad tarp seksualumo ir dvasingumo įžvelgiu problemą, jokiu būdu taip neteigiu, kad seksualiosios interneto guru turėtų, buitiškai tariant, prisidengti. Dvasingumas ir seksualumas gali ir turėtų eiti išvien – čia kalbu ne tik apie tantrines tradicijas, bet apskritai apie sveiką, išlaisvinantį, pozityvų požiūrį į savo (ir visų kitų) kūną. Vis labiau populiarėjanti grotažymė #divinefeminine – dieviškasis moteriškumas – yra ne tik teigiamai seksualiai įkrauta, bet ir turi svarų idėjinį aspektą. Deivės feminizmo reiškinys atsiradęs dar feminisčių judėjimo aušroje kaip atsvara vyrų smurtui ir dominavimui; kaip teigia rašytoja istorikė Carol P. Christ[1], dieviškasis moteriškumas – lyg ta dešimtajame dešimtmetyje sukurta daina „Odė fizinio lavinimo mokytojai“[2] – tartum patvirtinimas, kad moteris gali būti ir stipri.
Dabartinis deivės kultas turi šimtus atmainų – tai ir Niujorko neopagonių raganos palaidais plaukais, šokančios aplink laužus, ir Havajų nuošaliame paplūdimyje už taiką ir kylančią moterišką energiją būgnus mušantys nudistai (šį aprašau iš asmeninės patirties), ir viso pasaulio jogos subkultūros atstovės, ir ant scenos „Grammy“ apdovanojimų metu pasirodžiusi dvynukų besilaukianti Beyonce, vilkinti deivių kostiumus. Deiviškumas arba raganiškumas nūdienos kontekste vis dar yra moterišką saviraišką ir seksualumą įgalinantis vaidmuo. Tokį seksualumą – norą ir sugebėjimą priimti savo kūną kaip meilės vertą dievišką reiškinį – aš vertinu vienareikšmiškai teigiamai. Nes ir pati jaučiuosi tartum tos nesudegintos raganos anūkė[3].
Seksualios deivės judėjimas įgalina, suteikia galimybę moterims perkurti savo įvaizdį kitų akyse, seksualiai išlaisvina. Tačiau čia regiu ir didį pavojų, kuomet, užuot išlaisvinamos iš užburto rato, moterys jame uždaromos, nes jų jogos tamprėmis vilkinti Mokytoja teigia, kad vienintelis būdas būti dvasinga yra… būti moteriška. Gražia. Švelnia. Tokia, kokia rodosi pati dvasinė mokytoja, paprastai itin liekna, turinti tūkstančius sekėjų socialiniuose tinkluose, dosniai dalijanti patarimus komentaruose ir parduodanti ne tik maisto papildus ir aliejų plaukų galiukams, bet visų pirma savo gyvenimo būdo vaizdinį, kuris bent jau išmaniojo telefono ekrane rodosi tikrai dieviškas ir, žinoma, velniškai seksualus.
Čia įžvelgiu du iš pirmo žvilgsnio panašius, tačiau esmingai skirtingus polius – Deivės feminizmo evoliuciją, kurios kontekste seksualumas yra sveikintina saviraiškos forma, ir jogos pornografiją (angl. yoga porn) – nes būtent taip vadinamos nuotraukos su daug nuogo kūno ir dvasingumo sklaidos intencijomis, kurios iš tiesų yra tik dar viena narcisizmo atmaina.
O dabar laikas prisipažinti: pati pozavau nuotraukoms meditacine poza savo pirmųjų kelionių po Indiją metu ir esu liekna jogos instruktorė (beje, liekna genetiškai, o ne dėl jogos, ir lai trenkia į mane žaibas, jei kada sakysiu kitaip), tačiau tai manęs nedaro automatiškai blogu žmogumi.
Nieko neteisiu, tik kviečiu jus kitąkart savo naujienų sraute pamačius Budą cituojantį socialinių medijų herojų ar heroję pasitikrinti su savo pačių raganiškąja asmenybės puse: ar tai įkvepianti žinia, ar – eilinė savireklama?
Mano kuklia nuomone, tikras dvasingumas nesiūlo jokių kitų produktų, išskyrus save patį. Tikras dvasingumas nesiunčia žinutės tarp eilučių: būk dvasinga(s) ir atrodysi kaip aš.
[1]https://feminismandreligion.com/2016/01/25/the-sacred-feminine-or-goddess-feminism-by-carol-p-christ/
[2] Meg Christian „Ode to a Gym Teacher“
[3] „We are the granddaughters of witches you couldn’t burn“ – „Mes esame anūkės raganų, kurių jums nepavyko sudeginti“ – frazė, dažnai vartojama feminisčių demonstracijose, spausdinama ant marškinėlių, populiari internete.
