Nuomonės

2019.05.18 18:06

Virginijus Savukynas. Kaip „geresnė lietuvių pusė“ pasaulį padarė įdomesnį?

Virginijus Savukynas, apžvalgininkas2019.05.18 18:06

„Aš esu pusiau lietuvė. Norėčiau sakyti, kad tai mano geresnė pusė, bet tada gal mano vyras pyktels“, – pasakė dieviško grožio įsikūnijimas šiame žemiškame pasaulyje Bar Refaeli, stebint milijonams žiūrovų „Euroviziją“. Ir ji žinojo, ką sako – jos senelis Benjaminas Levinas yra gimęs Lietuvoje. Tačiau ji ne vienintelė blizgančiame pramogų pasaulyje, kuri turi tą savo „gerąją pusę“.

Lietuviai pergyvena, kad jiems niekaip nepavyksta užkariauti „Eurovizijos“ aukštumų, nors štai jų kaimynai latviai ir estai yra laimėję šį konkursą. Pergyventi nereikėtų, nes verta prisiminti, tiesa, jau tolimus 1981 metus. Taip, tuo metu Lietuva buvo okupuota Sovietų Sąjungos, ir niekas į tokius konkursus neišleisdavo dainininkų. L. Brežnevas ir taip žinojo, kad sovietinės dainos pačios gražiausios pasaulyje, o tokie renginiai – tik tvirkina padorių sovietinių piliečių moralę. Tačiau ne visi lietuviai gyveno už geležinės uždangos. Tame konkurse dalyvavo ir viena lietuvė iš Vokietijos – Lena Valaitis. Ir ji su daina apie aklą berniuką „Johny Blue“ vos nelaimėjo - užėmė antrą vietą.

Lena Valaitis gimė Klaipėdoje, o baigiantis II-ajam pasauliniam karui bėgdama nuo sovietų kartu su šeima pasitraukė į Vokietiją. Ten padarė puikią muzikinę karjerą, koncertavo, dalyvavo įvairiuose koncertuose, o vieną jos dainą reklamai panaudojo koncernas „Volkswagen“.

Ir tai ne vienintelis lietuvių pėdsakas „Eurovizijoje“. Štai BBC „Eurovizijos“ konkurso viena iš vedėjų - garsi aktorė Mel Giedroyc.

Kaip jau galite numanyti, jos protėviai taip pat yra kilę iš Lietuvos. Beje, visai neseniai gegužės mėnesio pradžioje ji kartu su savo šeima lankėsi Lietuvoje, mažame miestelyje Videniškėse, kur pagerbė iš ten kilusį savo protėvį palaimintąjį Mykolą Giedraitį, kuris gimė 1425 metais. Jis pasirinko vienuolio kelią ir pagarsėjo savo pamaldumo. Pagarsėjo taip, kad 2018 lapkričio 7 d. popiežiaus Pranciškaus dekretu Vatikanas jį paskelbė palaimintuoju.

Kaip lietuviai pakeitė muzikos pasaulį?

Jei jau užsimojome ieškoti lietuviškų pėdsakų muzikoje, tai užsimokime plačiai. Ir išdrįskime būti drąsūs. Nebijokime lietuviškos megalomanijos, pripažinkime, kad be lietuvių pasaulis būtų žymiai niūresnis. Netikite? Skaitykite toliau.

Štai „The Beatles“ žino visas pasaulis. Ne, neįrodinėsiu, kad grupės nariai buvo lietuviai. Tačiau ar žinojote, kas už jų stovėjo? Kas viską organizavo, kas popdievaičius guodė, kai jie nuliūsdavo, švelniai tramdydavo, kai jie įsismarkaudavo? Ogi legendinis jų vadybininkas Brianas Epsteinas (1934 – 1967). Gimė jis Didžiojoje Britanijoje, tačiau jo seneliai Annie Rachel Hyman ir Louis Hyman gyveno Lietuvoje, o į Didžiąją Britaniją pasitraukė maždaug 1890 metais.

2016 metais Nobelio premiją gavo garsus dainininkas Bobas Dylanas. Jo seneliai iš motinos pusės - Benjaminas Haroldas ir Lybba Edelstein - buvo Kauno žydai, 1902 m. atvykę į JAV. Beje, kažin ar taip sėkmingai jis būtų virpinęs milijonų muzikos gerbėjų širdis, jei nebūtų bendradarbiavęs su kitu lietuviu – Antanu Kazimieru Žemaičiu, kuris kūrė unikalias 12 stygų gitaras. Jo pagamintomis gitaromis grojo ne tik Bobas Dylanas, bet ir George Harrisonas, Ericas Claptonas, Jimi Hendrixas bei kiti. Kaip Žemaičio gitaros skamba, galite paklausyti čia:

Dainininkės Pink, kurios tikrasis vardas yra Alecia Moore, dainoms tapus populiarioms Jungtinėse Valstijose, ji ištarė šiuos žodžius: „Kas toliau? Dabar liko visą dėmesį skirti Lietuvai“. Lietuvą paminėjo neatsitiktinai, - jos motina Judy Moore yra kilusi iš Lietuvos. Pink, mes vis dar laukiame tavo dėmesio!

Grupės „Red Hot Chili Peppers“ vokalisto Anthony Kiedžio proseneliai į Ameriką atvyko, be jokios abejonės, iš Lietuvos. 2012 metais ši grupė koncertavo Lietuvoje. Kalbama, jog tai buvo būtent Anthony sprendimas. Jis išvyko vilkėdamas marškinėlius su užrašu „Lietuva“. Autobiografijoje „Scar Tissue“ A. Kiedis rašo, kad norėdamas padaryti įspūdį apie savo lietuviškas šaknis pasakojo merginos tėvui, kuris, beje, buvo žydas. O kūrinyje „Escpecially in Michigan“ yra eilutės „A rainy Lithuanian / Who‘s dancing as an Indian“.

O kur dar Leonardas Cohenas? Jo senelis senelis iš motinos Mashos Klonitsky pusės buvo Kauno rabinas, - Solomonas Klonitsky-Kline, o prosenelis kilęs iš Vilkaviškio.

Sąrašą galima tęsti ir tęsti, bet jau turbūt supratote, kad be šios „gerosios pusės“ pasaulis tikrai būtų nuobodesnis.

Holivudas be lietuvių nebūtų Holivudas

„Geresnioji lietuviška pusė“ Holivudą padarė Holivudu. Na, gal ir perdėtas teiginys, bet ne visai. Visi sutiks, kad be kino studijos „Metro-Goldwyn-Mayer“ neįsivaizduojama amerikietiška kino industrija. O ar žinojote, kad vienas iš jo įkūrėjų Louis B. Mayer gimė ne kur kitur, o Vilniuje tarp 1882 ir 1885 metų. Tiesa, tuo metu jis vadino Lazar Meir. Ir netikėkite tomis biografijomis, kur rašoma, kad jis gimė Rusijoje. Taip, tuo metu Lietuva buvo okupuota Rusijos, bet jis buvo litvakas!

Taip ir niežti rankas parašyti, kad be lietuvio Holivudo filmai nebūtų prabilę, nes pirmasis tai filme „The Jazz Singer“ padarė irgi iš Lietuvos kilęs Alas Jolsonas (1886 – 1950).

Tikrasis Alo Jolsono vardas buvo Asa Yoelson. Jis gimė ir kurį laiką gyveno Seredžiuje, kuris juo tikrai gali didžiuotis. Jo tėvas buvo įtakingas žydas, kurio pasakojimų klausytis atvažiuodavo žmonės ir iš tolimiausių miestelių.

Kas neprisimena garsiojo filmo „Mandžiūrijos kandidatas“ (gerai, kai kas neprisimena, bet tai nieko tokio, galite pasižiūrėti „Youtube“)?

Šio filmo žvaigždė Laurence Harvey, kaip jau teisingai įtariate, taip pat gimė Lietuvoje. 1931 m. jis su šeima emigravo į žydų pamėgtą Pietų Afriką.

O dabar papasakosiu vieną trumpą istoriją. 1914 metų vasarą dar 17 metų nesulaukęs paauglys Moische Pinonas pasiryžo savo didžiajai kelionei, - jis paliko savo gimtąją Merkinę, kur buvo pasakojama, kad prie sinagogos yra urvas, į kurį įlindus, išlysi Jeruzalėje, pažadėtoje žemėje. 1914 metų liepos 29 dieną laivui „Franconia“ prisišvartavus Bostone jo kojos palietė Jungtinių Valstijų žemę. Dar po ketverių metų jis savo pavardę pakeitė į Penno. O 1960 rugpjūčio 17 dieną pasaulį išvydo jo anūkas. Taip, jau tikriausiai supratote, tai garsusis aktorius Seanas Pennas.

Visi – bent jau daugelis – prisimena kietą filmų vaikiną Ch. Bronsoną. Tikroji jo pavardė – Karolis Bučinskis. Jo tėvas gimė Lietuvoje, Druskininkuose. Iš ten emigravo į Jungtines Valstijas, apsistojo Pensilvanijoje, kur 1921 lapkričio 3 dieną pasaulį išvydo būsimas aktorius. Šeima gyveno labai vargingai, tačiau sugebėjo išmokslinti jaunąjį Charlesą. Tiesa, jo savarankiško gyvenimo pradžia irgi buvo nelengva – jis dirbo šachtose, dalyvavo II-ajame Pasauliniame kare. Jam pasibaigus jis pamėgino savo jėgas kine. Ir jam pasisekė.

Filmai „Atgal į praeitį“, „Forestas Gampas“, „Kas pakišo triušį Rodžerį“ jau seniai tapo kultiniai. Jų režisierius puikiai kino pasaulyje žinomas Robertas Zemeckis. Gimė jis 1952 metų gegužės 14 dieną Čikagoje. Jo motina buvo italė, o tėvas – lietuvis.

O kur dar Jasonas Sudeikis? Kaip rodo jo pavardė, seneliai iš tėvo pusės buvo lietuviai. J. Sudeikis populiarioje humoro laidoje „Saturday Night Live“ kūrė siužetus. Vėliau jis vaidino populiariuose filmuose. Viename interviu jis prisipažino, kad daug nežino apie savo lietuviškas šaknis. Gal vertėtų jam padėti tai padaryti?

Ir pabaigai dar viena istorija. Melas Gibsonas kažkada prakalbo apie aštriadančius lietuvius Los Andžele. Nežinau, ar tikrais tokius lietuvius pamatė Los Andžele, bet gal jį įkvėpė  Džonis Ramenskis, kuris, kaip tituluojama, buvo pats garsiausias seifų įsilaužėlis ir sumanus bėglys iš griežčiausiai saugomų Škotijos kalėjimų. Aišku, jis kilęs iš Lietuvos, jo tikrasis vardas - Jonas Ramanauskas.

Taikos metu, policija jį stengėsi laikyti kuo toliau nuo visuomenės ir uždarydavo į kalėjimus, iš kurių jis sėkmingai pabėgdavo. Kai prasidėjo II-asis pasaulinis karas, valdžia suprato, kad toks talentas gali būti panaudotas geriems darbams. Ir jis savo įgūdžius panaudojo prie nacius: nuleistas parašiutu sėkmingai įsilauždavo į E. Rommelio, H. Goringo ir kitų aukštų Vokietijos vadovų seifus ir pargabendavo labai svarbius dokumentus, leidusius britams sėkmingai planuoti savo karines operacijas.

Jis buvo savotiškas Robin Hudas, nes plėšė tik įmonių, o ne privačių žmonių seifus, vengė prievartos. Gal todėl jis nusipelnė dainos, kurios galite paklausyti čia.

Ar įtikinau, kad be „geresnės pusės“ pasaulis būtų nuobodesnis?