Nuomonės

2019.05.17 17:14

Vaiva Rykštaitė. Guglinimas motinystėje: kodėl kuo daugiau žinau, tuo labiau jaučiuosi kalta?

Vaiva Rykštaitė, rašytoja2019.05.17 17:14

Kartais suku galvą, kaip mama mane užaugino be google? Aiškiai prisimenu vieną Kalėdų rytą: buvau dar pradinukė ir atsibudau siaubingai išberta. Tada mama lipo ant taburetės, nuo viršutinės sekcijos lentynos išsirinko vieną iš daugybės enciklopedijų, kurios anuomet nespėdavo apdulkėti, nes buvo dažnai naudojamos. Vieną po kitos vartėme nespalvotas nuotraukas, kol radom panašiausią į tai, kas dėjosi man ant odos. „Vėjaraupiai“, – pasakė mama užtikrintai. Mano Kalėdos buvo sugadintos.

Dabar, jau pati būdama mama, guglinu kiekvieną smulkmeną – nuo geriausių guminių nepelijančių vonios žaisliukų iki šlapimo takų infekcijos požymių. Net po apsilankymų pas dukrų pediatrą dėl visa ko pasitikrinu su google – ar gerai diagnozavo, ar tuos vaistus prirašė. Pasinaudojusi internetu, be vargo pati sau diagnozavau mastitą (gydytoja mano diagnozę patvirtino). Kartais vis perskaitau kokią knygą ar straipsnį apie vaikų raidą, psichologiją, ugdymo metodikas, bet dažniausiai naršau kitų tėvų pokalbių svetainėse. Guglas tapo didesniu autoritetu už ištisą mano moterų giminę, nes išmaniajame telefone dabar telpa viso pasaulio mamų išmintis ir – tenka pripažinti – kvailumas.

Jaučiuosi dėkinga, gyvendama informacijos amžiuje, kai galiu akimirksniu beveik kiekvienam veiksmui ar reiškiniui išguglinti mokslinį paaiškinimą. Kaip antai, kad net labai ilgai verkiantį kūdikį geriau vis tiek laikyti apkabinus ir nešioti, nei palikti lovytėje, nes moksliniais tyrimais įrodyta, kad šitaip jo organizme išsiskiria mažiau kortizolio, dar vadinamo streso hormonu, kuris ilgainiui gali tapti žalingas vaiko raidai[1]. Kartais guglinimas yra vienintelis dalykas, padedantis man, kaip mamai, kovoti su nerimu ir baime, pavyzdžiui, naktį būdraudama prie sergančio vaiko su aukšta temperatūra vis pasitikrinu, ar toks karštis nepavojingas gyvybei. Nepavojingas, tvirtina guglas; tik, žinoma, aš pati geriausiai pažįstu savo vaiką, todėl galutinį sprendimą nulemia ne tik perskaityta informacija, bet ir mano intuicija, kaip antai, kai prieš metus savo vyresnėlę vien pažiūrėjusi jai į akis nusprendžiau skubiai vežti į ligoninę – ir buvau teisi. Guglindama ieškau paguodos, kartais pagaunu save į paieškos laukelį rašančią „ketverių metų vaiko klykimas prekybos centre“ ir akimirksniu gaunu patvirtinimą: ne mano vienos dukra daro ašaringą salto, išgirdusi, kad nepirksime šitų lipdukų, – vaikai panašiai elgiasi beveik visame pasaulyje.

Tačiau guglinimas tėvystės tema gali sukelti vidinę sumaištį, kaltės jausmą ir netgi supriešinti iki tol bičiuliais buvusius tėvus. Vos atvykusiai į JAV man moša patarė: jei nori turėti draugių, venk dviejų temų: „respublikonai-demokratai“ ir „vaikų skiepai“. Dabar matau, kad dėl dezinformacijos skiepų tema tapo jautri ir kitose pasaulio šalyse. Jusdama, kaip pamažu skęstu informacijos pertekliuje, imu pavydėti savo mamai, kuri, nors anuomet mane augino rankomis skalbdama palas ir laukdama eilėje prie mišinukų paskirstymo punkto, tikiu, gyveno paprastame aiškume. Kitaip tariant, vaikų gydytojas jai atrodė visažinis ir ji darydavo taip, kaip jis (ar ji) prisakė. Nors anuomet, kaip ir dabar, gydytojai tikrai buvo ne visažiniai, ribota prieiga prie informacijos išlaisvino mano mamą nuo kaltės jausmo. Nes paklusti autoritetui yra paprasčiau, nei pačiai prisiimti atsakomybę besikapstant tarp mokslinių ir pseudomokslinių teorijų. Anuomet vaiko palikimas išsiverkti kambaryje buvo tiesiog vaiko palikimas kambaryje, o ne „cry it out“ metodas, apie kurį parašytos net kelios knygos ir iki šiol vysta debatai, kur vieni tėvai sako, kad jiems tai buvo vienintelė išeitis, kiti tėvai ir mokslininkai prieštarauja, pasitelkdami lenteles, statistiką ir neuroskopo fotografijas.

O kur dar filosofinis vaikų raidos psichologų indėlis: jie aiškina, kad kūdikio laiko suvokimas iš esmės skiriasi nuo suaugusiųjų ir net penkios minutės klykiančiam mažyliui rodosi kaip vienatvės amžinybė tiesiogine prasme. Tada aš puldama iš dušo vos neužsimušu paslydusi ant šlapių vonios plytelių ir dar muiluota čiumpu savo netikėtai nubudusį kūdikį, mintyse jau kovodama su kaltės jausmu, skaičiuodama, kiek minučių siaubingos amžinybės ji ką tik patyrė? Truputį perdedu. Bet tik truputį.

Mano mamai neteko skaityti nuolatinio mėgėjiško baimę keliančio jogos mokytojų stiliumi (su visa pagarba – pati esu jogos instruktorė, bet negaliu pakęsti šiai profesijai būdingo mėgėjiško dvasingumo prakalbų) rašytų tekstų apie skiepų konspiraciją nei nuspręsti, kokia dantų pasta vis tik geresnė – su fluoridu ar be. Ir ne tik mano mamai. Tikiu, kad didžiajai daliai ikiguglinės tėvų kartos neteko blaškytis tarp tėvystės teorijų nei skaityti ugdymo psichologės Dianos Baumrind tėvystės stilių apibrėžimų: autoritarinio, grįsto tėvų autoritetu kaip pavyzdžiu ir viską leidžiančio[2]. Nors šie metodai buvo įvardyti dar septintajame dešimtmetyje, nujaučiu, kad ne tik mano mama, bet ir dauguma senesnės kartos tėvų, užuot ieškoję informacijos ir teorijų, intuityviai vaikus augino pagal tą patį ar panašų modelį, kuriuo remiantis buvo auginti patys. Jokiu būdu neteigiu, kad anksčiau vaikai buvo auginami teisingiau, veikiau priešingai. Tačiau nujaučiu, kad ikiguglinės kartos mamos rečiau susidurdavo su kaltės jausmu.

Pavyzdžiui, niekada negirdėjau savo mamos sakant „kokybiškas laikas“, nors tokio mes tikrai turėdavome – kartais drauge žaisdavome, kartais iš širdies čiauškėdavome eidamos gatve, kažkur pakeliui į parduotuvę ar atgal vyko reikšmingiausi mūsų pokalbiai. O dabar juntu nuolatinį vidinį spaudimą kokybiškai leisti laiką su savo dukromis. Kiekvieną kartą, kai šveičiu kriaukles ar šluoju grindis, ar dirbu prie kompiuterio, ar iškraunu maisto produktus iš maišo į šaldytuvą ir tuo pat metu atplėšiu nuo savęs dėmesio reikalaujančias rankutes, jaučiu, kaip dilgteli širdį. Atrodo, kad turėčiau viską mesti. Nieko nedirbti, niekuo kitu nebūti, nieko netvarkyti, tik žaisti su savo vaikais, mokyti juos abėcėlės, juokauti, būti kokybiška mama, tokia, kokios įvaizdį man perša jau ne guglas, bet socialinės medijos.

Bet, geriau pagalvojus, kokybiško laiko idėja dar tokia jauna – vos akimirksnis žmonijos istorijoje, kur vaikai beveik visais laikais buvo paliekami kažkur pašonėje užsiimti patys, kol mamos ir tėčiai dirbo laukuose, patys kepė sau duoną ir patys siuvo drabužius visai šeimai. Kokybiško laiko su vaikais sąvoka – tai padaugėjusio žmonijos laisvalaikio padarinys. Ir, viena vertus, džiaugiuosi šia privilegija, kita vertus, vėl prisiminimais grįžtu į savo vaikystę, kai mamai pavasariop blizginant langus pati slankiojau po namus zirzdama „kąąąą veikti?“ Tik čia atsakymą girdžiu jau ne iš mamos, bet iš angliško posakio, kuris išvertus skamba taip: nuobodulys yra kūrybingumo tėvas.

Kitaip tariant, vis linkiu sau ne tik tvirtų moksliškai pagrįstų žinių iš patikimų šaltinių, bet ir sugebėjimo atsispirti tobulybei, nes ji neegzistuoja, nes, kaip sakydavo mano močiutė Regina, nė vienas vaikas neužaugo be guzo. Dar ji sako, kad visi dūkimai baigiasi ašaromis. Kai pagalvoju, išmintinga ta mano močiutė. Bet aš neturiu laiko jos klausytis, nes ką tik, mėgindama pagrįsti šio rašinio teiginius, supratau, kad nežinau, kuo skiriasi „saugus prieraišumas“ ir „prieraiši tėvystė“. Einu skaityti, t. y. guglinti. O kokį vaidmenį jūsų tėvystėje atlieka internetas?

[1]http://evolutionaryparenting.com/its-just-a-little-cortisol-why-rises-in-cortisol-matter-to-infant-development/
[2] Vėliau kitų dviejų mokslininkų Eleanoros Maccoby ir Johno Martino prie šio sąrašo buvo pridėtas ir ketvirtas tėvystės stilius, vadinamas aplaidžiu arba nepakankama vaikų priežiūra (Neglectful Parenting Style).