Be jokios abejonės, pirmojo rinkimų turo į Lietuvos prezidentus rezultatus kiekvienas pilietis vertins iš savo varpinės ar fotelio. Politologams ir apžvalgininkams šis mėnuo lyg rugiapjūtė ūkininkams: tik spėk komentuoti, įžvalgomis dalintis, surasti unikalų požiūrio kampą. O ir tauta tokiais manais mielai linkusi misti.
Portalų „skaitomiausių“ eilutėse kriminalai ir seksualios temos traukiasi į antrąjį planą, rinkimų rezultatams bent trumpam nusilenkdamos. Socialinių burbulų aplinkoje emocijos liejasi nevaržomai ir čia daugėja nevaldomų pykčio priepuolių, nes „ne tie“ į antrąjį turą išėjo. Nieko nuostabaus – kiekvienas geriausiai žino ir kaip turėtų būti valdoma valstybė, ir kas jai turėtų vadovauti. O jei mūsų numylėtiniams (su kuriais ir patys tapatinamės) nesiseka, belieka užsiimti sąmokslo teorijomis ir drabstyti purvą ant oponentų.
Mane glumina kitas dalykas – netikėtai sužydėjusi meilė rinkimus beviltiškai prakišusiam premjerui Sauliui Skverneliui. Pastarasis po rezultatų paskelbimo pareiškė, kad liepos 12 d. atsistatydins, o visi kiti gali užsiknisti, nes neteisingai balsavo.
O tada pasipylė keistos reakcijos... Abu pretendentai į prezidento postą ėmė siųsti signalus, kad S. Skvernelis yra geras premjeras, kad galėtų ir net norėtų su juo dirbti. Gabrielius Landsbergis ėmė šnekėti apie atsakomybę Lietuvai tėvynei, panašiai ir kitų frakcijų lyderiai užgiedojo.
Taip, opozicija šiandien nenori perimti valdžios, nes nei pasirengusi tam, nei (net suskilus „valstiečiams“) nori imtis lyderystės, nes Seime koziriai lengvai nekris. Tik atsakomybės baimė ir „protingi“ skaičiavimai problemos neišspręs. Opozicija kliūva už dar vieno akmens, nes atrodo, kad tiki pasaka apie gerąjį policininką ir blogąjį šaškininką. Nors atrodo, kad dviejų su puse metų turėjo užtekti įsitikinti, jog šaškės, politika, policija ir valstybė sunkiai dera tarpusavyje: lieka tik milicija.
Grįžkime prie tariamai gerai pareigas atliekančio premjero S. Skvernelio. Ieškau jo unikalių vykdomosios valdžios vadovo sprendimų, bet nerandu. Pabarsto kruopų vieniems, nuo stalo nubraukia trupinius kitiems. Randu tik lizinginį politiką, plaukiantį pasroviui augančios ekonomikos laikotarpiu, o ne lyderį, kurio balsas garsiau skambėtų, kad ir Seime. Randu nuo žiniasklaidos įrašus slepiantį bailį, kuris vien pastaraisiais mėnesiais prisidirbo tiek, kiek save gerbiančiam politikui užtektų visai karjerai: ir „planas-chuliganas“ Astravui, ir Lietuvos banko šmeižimas, ir reveransai Darbo partijai, ir dabartinis fokusas-pokusas, kai premjeras traukiasi iš posto po nesėkmės prezidento rinkimuose. Pasigendu ir tokios detalės, kad niekada negirdėjau, jog S. Skvernelis viešai pasakytų, tarkim, Dainiui Kepeniui, jog pastarasis su savo sveikos gyvensenos vizija kenkia ne tik sau, partijai, bet ir visuomenei.
Tad skirtingai nei Ingrida Šimonytė ar Gitanas Nausėda, siūlyčiau poną Skvernelį, Ramūna Karbauskį, Aurelijų Verygą ir Agnę Širinskienę su visomis komisijomis susodinti į ratelius ir tegul jie darda į priešlaikinių Seimo rinkimų trasą pasitikrinti policinės valstybės vizijos perspektyvų.
Bet manau, kad cinikai niekada iš valdžios nesitrauks, nes be galių Naisiai yra tik Šiaulių periferija, kuriai Seime vietos nebėra.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.
