Nuomonės

2019.05.14 09:53

Jurga Tvaskienė. Skvernelis pralaimėjo, bet jo sprendimai taps lemtingi

Jurga Tvaskienė2019.05.14 09:53

Didžioji prezidento rinkimų intriga, kai net visuomenės nuomonės tyrėjai iki paskutinės akimirkos nebuvo tikri, kas iš trijų potencialių šios kovos lyderių pateks į antrąjį turą, išsisprendė rinkėjų valia.

Prezidentas bus išrinktas iš dviejų dešiniosios krypties kandidatų, tačiau tai, kaip toliau bus valdoma Lietuva, priklausys nuo pralaimėjusiųjų žingsnių ir labiausiai nuo to, kur ir su kuo pasuks premjeras Saulius Skvernelis.

Pagrindine žinia staiga tampa ne tai, kuris – Ingrida Šimonytė ar Gitanas Nausėda – po dviejų savaičių laimės prezidento rinkimus. Ypatingai jaudinantis klausimas – ką dabar darys valdančioji Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga bei jos favoritas premjeras S. Skvernelis, varžybose dėl prezidento posto likęs trečiojoje vietoje.

Tai, kas vos prieš kelias savaites skambėjo kaip bandymas sutelkti savo rinkėjus, taikant prieš daugiau nei dešimtmetį sėkmingai naudotą priešpriešos ir bauginimo taktiką („Jeigu tauta nesupras, kad dabar bet koks kitas kandidatas – be Sauliaus – reiškia konservatoriai, tokiu atveju nežinau“, – Ramūnas Karbauskis), tapo žingsniu į sprendimus, kurių išsižadėti nėra jokių šansų. Nes juk R. Karbauskis niekada nekeičia nuomonės.

Ar gali būti, kad jau tada, kai gegužės pradžioje prabilo apie galimą „valstiečių“ pasitraukimą iš valdančiosios daugumos, jei S. Skvernelis nelaimės prezidento rinkimų (kurių nelaimėjo), o partijos sąrašas neužims pirmosios vietos ir Europos Parlamento rinkimuose, R. Karbauskis strategavo scenarijų, kurio pavadinimas – pirmalaikiai Seimo rinkimai? Kodėl gi ne. Dar prieš kelias dienas atrodęs kaip mažiausiai tikėtinas, toks pasirinkimas įgauna vis realesnius kontūrus.

Žinoma, galvoti, kad Seimo „valstiečiai“, kaip ir jų koalicijos partneriai, – margas būrys iš valdžioje bet kuria kaina siekiančių būti „socialdarbiečių“, taip pat „Tvarkos ir teisingumo“, „lenkų“ ir gal vieno kito „mišrūno“ – susitars ir vieningai pakels rankas už pasileidimą, surinkdami tam būtiną mažiausiai 85 balsų skaičių, būtų daugiau nei juokinga. Prisiminkite praėjusių metų kovą, kai parlamentinei opozicijai prabilus apie politinę krizę ir net surinkus tam būtinus parašus, R. Karbauskis Seimo prieigas apgulusios minios klausė: ar jūs tikrai norite pirmalaikių rinkimų, nes mūsų ateis tik dar daugiau? Net tada už šį sumanymą rankas pakėlė vos 52 Seimo nariai, iš jų vos keli „valstiečiai“.

Bet ateiti iki neplaninių rinkimų galima ir kitais keliais. R. Karbauskis juos vadina gražiai: vietos užleidimu tiems, kuriuos valdžioje, vadovaujantis savivaldybių tarybų, prezidento ir galbūt Europos Parlamento rinkimų rezultatais, esą nori matyti tauta. Konservatoriams, sako R. Karbauskis. Todėl jis žada atsisakyti valdžios, tai yra nutraukti valdančiosios koalicijos sutartį, pasitraukti į opoziciją, ir „tegu naują koaliciją buria konservatoriai“. Su išlyga, kad į premjerus pretenduotų Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų lyderis Gabrielius Landsbergis. Pastaroji tezė išsakoma kaip privaloma sąlyga.

Viskas taip, tik suburti daugumos konservatoriai, esant dabartiniam jėgų išsidėstymui, neturi nė mažiausių šansų. Matematika paprasta: „valstiečiai“, šiuo metu skaičiuojantys 50 turimų galvų, su partneriais užsitikrina trapią 76 balsų (iš daugumai privalomo 71 balso) persvarą. Dabartinės opozicijos pusėje, skaičiuok vienaip ar kitaip, susidaro ne daugiau kaip 50 balsų. Dėliodami pirmalaikių rinkimų grėsmės užkardymo scenarijus, konservatoriai, aiškėja, jau svarsto galimos „technokratinės“ vyriausybės, tai yra tokios, kuri būtų sudaryta iš nepartinių ministrų ir vadovaujama nepartinio premjero, variantą. Bet tai – variantas be premjero G. Landsbergio, taigi, „valstiečių“ lyderio sąlyga neišpildoma. O jei taip, technokratinės ar kaip bepavadintum, vyriausybės teikimas – tiesus kelias į naujus rinkimus. Nes „valstiečiams“ balsuoti už koaliciją be jų nėra jokio tikslo.

Nebent. Nebent įvyktų tai, apie ką puse lūpų dar rinkimų kampanijos įkarštyje užsiminė pats S. Skvernelis ir apie ką beveik atvirai kalba kiti „valstiečių“ atstovai. Nebent S. Skvernelis, visada pabrėžiantis, jog nepriklauso jį iškėlusiai partijai, nuspręstų, jog gali likti tarp politinės įtakos formuotojų, paskui save patraukdamas dalį „valstiečių“. Ženklią dalį, nes kitaip šis žaidimas netektų prasmės.

Jog taip gali atsitikti, rodo tvirtas S. Skvernelio „taip“ atsakant į klausimą, ar R. Karbauskis, kaip žadėjo, turėtų pasitikrinti vis dar esant saviškių paramą. R. Karbauskis tvirtina – jokių problemų, ir pats tai ketinęs padaryti. Bet ar ta parama tokia neabejotina? „Valstiečių“ lyderis jau sugebėjo atstumti dalį tų pačių „valstiečių“ senbuvių, kai metų pradžioje partija imitavo pirmininko perrinkimą. Tada iš vieno kandidato, net pamiršus apie balsų skaičiavimą, perrinktas pirmininkas sumažino savo pavaduotojų skaičių, be šių pareigų palikdamas dalį ilgamečių partijos viršūnių atstovų.

Kažin, ar paramą R. Karbauskiui padidino ir jo pareiškimas, esą Seimo pirmininkas „valstietis“ Viktoras Pranckietis bei vicepirmininkė Rima Baškienė nenori trauktis į opoziciją, nes jiems esą rūpi išsaugoti postus. O kiti? Ar savo postų, taip pat, tikėtina, – ir mandatų nori atsisakyti parlamentinių komitetų postuose įsitvirtinę „valstiečiai“? Na, nebent Agnė Širinskienė – ji palaiko R. Karbauskio sumanymus. Ką apie tai mano S. Skvernelis, tapo akivaizdu rinkimų naktį, kai pralaimėjimą patyręs „valstiečių“ kandidatas į premjerus, atvykęs į rinkimų štabą, demonstratyviai nusisuko nuo šios politikės jam ištiestos puokštės.

Jei prieš metus, opozicijai prabilus apie parlamentinę krizę ir galimus pirmalaikius rinkimus, buvo skaičiuojama, kad S. Skvernelis norėtų, bet negali išsivaduoti iš R. Karbauskio glėbio, mat turi pernelyg mažai – gal apie 10 šalininkų – frakcijoje, dabar situacija, regis, jau yra kita. Skaičiuojama, kad posto R. Karbauskio valdančiojoje daugumoje (ar bendro išėjimo į opoziciją) atsisakyti galintis premjeras paskui save patrauktų bent pusę, o gal ir daugiau, dabartinės „valstiečių“ frakcijos.

Tokiu atveju į derybas – su kuo jos bevyktų – S. Skvernelis gali ateiti ne kaip pralaimėjimą prezidento rinkimuose patyręs eilinis Seimo narys, bet kaip realios maždaug 25–30 parlamentarų vienijančios grupės lyderis. Grupės, kuri galėtų tartis ir derėtis su bet kurio naujai išrinkto prezidento šalininkais, ketinančiais burti naują daugumą be jokių pirmalaikių rinkimų. Konservatoriais? O kodėl ne – juk prezidento rinkimų naktį būtent pas S. Skvernelį, jau supratusį, kad prezidentu nebus, su gėlėmis atvyko I. Šimonytės štabo atstovė Monika Navickienė.