Nuomonės

2019.05.10 12:22

Matas Maldeikis. Populistai atrieda atidunda

Matas Maldeikis, Seimo nuolatinis atstovas Europos Sąjungoje2019.05.10 12:22

Būsimų Europos Parlamento rinkimų rezultatų prognozės rodo, jog jau po poros mėnesių pradėsiantis dirbti naujasis Bendrijos parlamentas gali būti labai fragmentuotas ir jame dirbs gerokai padidėjęs „populistinių“ parlamentarų būrys.

Kartais net kalbama, jog jie gali sudaryti apie trečdalį būsimojo parlamento ir taip įgytų teisę blokuoti sprendimus, o toks rezultatas gali silpninti ar net sugriauti Europos Sąjungą.

Bandant įveikti panašias perspektyvas viešojoje erdvėje – žiniasklaidoje, tradicinių politinių jėgų diskurse einama seniai pramintu keliu: dešiniųjų populistų grupės marginalizuojamos, stumiamos į viešųjų diskusijų paraštes ir / ar tiesiog ignoruojamos.

Panašios nuostatos taikomos tiek atskiriems politikams, kaip Geertas Wildersas Nyderlanduose ar Marine Le Pen Prancūzijoje, tiek ir politiniams judėjimams, kurie vienija tikrai dideles piliečių grupes, kaip, tarkime, „Alternatyva Vokietijai“ ar „Švedijos Demokratai“. Situacija jau tokia aštri, kad panašios nuostatos jau bandomos perkelti net atskiroms šalims, pavyzdžiui Vengrijai ar Lenkijai.

Anksčiau panašus marginalizavimo ir ignoravimo kelias veikdavo, o į paraštes ištremti politikai, netekę galimybės prisistatyti viešojoje erdvėje, būdavo užmirštami.

Vis dėlto šių dienų socialinių tinklų revoliucija, kai politinis gyvenimas iš tradicinės žiniasklaidos persikelia į internetą, jau nebeleidžia remtis tokia išoriškai malonia, bet labai pavojinga ignoravimo tradicija.

Priešingai, nei tikimasi, būtent nutylėjimai, ignoravimas rinkėjų akyse populistus labai išaukština ir jiems suteikia ne tik kankinių, merlinų aureolę, bet net savotiškai suvoktos nemalonios tiesos skelbiančiųjų statusą.

Bene geriausias tokio nevykusio ignoravimo rezultatas yra Toronto universiteto profesoriaus Jordano Petersono iškilimas, kurį vienu iš žymiausių ir populiariausių viešųjų intelektualų, pradžioje internete, o dabar jau ir viešajame diskurse, padarė būtent bandymas nuvaryti jį į esą racionalaus kalbėjimo paraštes.

Akivaizdu, kad nutylėjimo kelias neveikia. Akivaizdu, jog su šiais žmonėmis ir jiems atstovaujančiais judėjimais reikia sėsti prie vieno stalo ir bandyti juos įveikti viešajame diskurse.

Tačiau tada netikėtai paaiškėja, kad ši užduotis ne tokia lengva, mat tai, kas viešojoje erdvėje vadinama „populizmu“, itin dažnai tiesiog žymi dalies politikų gebėjimą įžvelgti problemas, kurių nenori matyti biurokratinis ir politinis elitas. Ir tas elitas tas problemas ignoruoja būtent todėl, kad joms spręsti negali pasiūlyti jokio adekvataus ir rinkėjams priimtino būdo. Populistai visada turės paprasčiausią ir rinkėjui suprantamiausią atsakymą, net jeigu jis racionaliai neįrodomas ir paremtas vien emocijomis.

Kovoti reikia ne su Geertu Wildersu, Marine Le Pen, Jaroslawu Kaczynskiu ar Viktoru Orbanu. Kovoti reikia su iššūkiais, kuriuos šie politikai išgrynina ir padaro savo rinkiminių programų arkliukais. Šansą populizmui suteikia tradicinių partijų nesugebėjimas atsakyti į šios dienos iššūkius.

Ir būtent todėl tradicinių politinių jėgų uždavinys tiek savo šalyse, tiek Europos Parlamente yra ne tylėti, o kalbėti. Jos neturi bandyti diskredituoti vadinamųjų radikalų, o privalo ieškoti būdų, kurie leistų spręsti europiečių problemas bei priimti veiksmingus kylančių iššūkių sprendimus.

Kita vertus, o jeigu kas eina valdžion, bet negeba matyti iššūkių ir pasiūlyti problemų sprendimo variantų, tai ar tas politikas ir nėra tikrasis populistas?

Populiariausi