Nuomonės

2019.05.08 13:33

Indrė Makaraitytė. Lengviau valdyti tuos, kuriems trūksta ir kurie prašo

Indrė Makaraitytė, LRT Tyrimų skyriaus vadovė2019.05.08 13:33

Kodėl, augant ekonomikai ir Sauliui Skverneliui giriantis augančiomis pensijomis, gyvybiškai svarbius aparatus neįgaliesiems perka labdaros organizacijos ir aukoja geros valios žmonės?

Savaitgalį Vilniuje protestavo neįgalieji. Įkalinti vežimėliuose, jie tuo pat metu yra įkalinami tarp keturių namų sienų, jų pasivaikščiojimas – keli ratai aplink namą. Tik labiausiai užsispyrę perlipa savo galimybių ribas, o absoliuti dauguma lieka priklausomi nuo artimųjų. Net patys gabiausieji negali panaudoti savo potencialo taip, kad nebūtų, o svarbiausia – nesijaustų našta ir galėtų oriai gyventi.

Bet jei nei traukiniu, nei autobusu negali pasiekti miesto, kokia iš tavęs nauda? Jei pats negali nuvažiuoti į gydymo, mokymo ar valdžios įstaigą, nes ten nėra kaip patekti su neįgaliojo vežimėliu, kiek ilgai bet kuriam sveikajam užtektų jėgų kumščiais belstis į kiekvienas duris ir į kiekvieno širdį?  

Vaikai, turintys negalią, ir jų tėvai – atskira ir itin skaudi tema, kai, trūkstant elementarios kompleksinės pagalbos iš valstybės, tarp keturių sienų su savo išgyvenimais įkalinami mažiausiai du žmonės, o kartais – ir visa šeima. Vaikų, turinčių negalią, tėvai niekaip nesupranta, kodėl mamos ir tėčiai, auginantys vaikus su negalia arba prižiūrintys neįgalius suaugusiuosius, vis dar laikomi „pilno“ darbingumo, kai tai niekaip neįmanoma.

Problemas galima vardinti vieną po kitos, jos metų metais – tos pačios, o jei kas ir keičiasi, tai labai nežymiai ir lėtai.  

Tačiau neįgaliųjų protestas – sau, valdžia – sau. Proteste sukiojosi vienas kitas opozicijos atstovas, į jį atriedėjo tik ką valdžios barikadas palikęs Justas Džiugelis, kuris sako, kad ši valdžia daug žadėjo, bet nieko nepadarė.

Tiesa, premjero prezidentinę rinkimų kampaniją puošia pažadas kitais metais mokėti gerokai didesnes pensijas, o tai sveiko proto žmogui kužda, kad tai mažai ką bendra turi su prezidento funkcijomis. Jau greičiau pagyros nuveiktais darbais ir naudojimasis valdžios svertais. Tačiau neįgaliųjų proteste nei socialinės apsaugos ir darbo ministro, nei sveikatos apsaugos ministro, nei juo labiau premjero – nesimatė.

Kitų kandidatų į prezidentus – taip pat, bet gal todėl, kad į prezidento funkcijas neįgaliųjų reikalai išties neįeina. Gali užjausti, gali pasakyti žodį kitą, bet užuojautos ir begalinių kalbų iš valdžios jiems nereikia, jiems reikia konkrečių sprendimų.

O sprendimai – vyriausybės rankose.  

Sprendimai dėl specialių aparatų negaliai palengvinti tada, kai jų reikia, o ne tada, kai tai nusprendžia ministras. Paslaugų neįgaliesiems tokių ir tiek, kiek reikia, o ne tokių, kurias patvirtina koks lyg Pilypas iš kanapių iššokęs funkcionierius, ir už tiek pinigų, kiek lieka nuo kitų, esą svarbesnių poreikių. Ir gydymo tokio ir tokiais vaistais, kurie yra efektyviausi, o ne pigiausi, ir tik todėl, kad kompensuojami, nes taupyti ši valdžia nusprendė ne savo, ne konkuruojančio dėl įtakos ir galios medikų elito įnorių, ne valdžios aparato poreikių, o pacientų sąskaita. 

Kai konkrečių sprendimų nėra, tarpsta šešėlis. Ir šis šešėlis, net ne šešėlis, o debesis, ima temdyti žmonių pasitikėjimą. 

LRT Tyrimų skyrius atskleidė, kad kviesdamas aukoti žmonėms, turintiems  negalią, fondas „Algojimas“ ne visus pinigus ir ne taip, kaip žada, skiria neįgaliųjų poreikiams.

Neįgalaus vaikino Aivaro, kuriam „Algojimo“ fondas rinko pinigus gyvybiškai reikalingam kosulio asistentui, taip pat iki šiol nepasiekė visa jam surinkta parama. Paslaugų neįgaliems vaikams negaunantys, o privačių – neįperkantys neįgaliųjų vaikų tėvai taip pat lieka it musę kandę, nes žadėtų paslaugų fondas nesuteikia – pinigai specialistų atlyginimams išgaravo, nežinia kur ir nežinia kam. Įdarbinti neįgalieji šiame fonde dirbo už labdarą, žodžiu sutarę dėl atlyginimo. Kurio, žinoma, vėliau reikėjo kaulyti, ir gavo ne visą.  

Nesunku pastebėti, kad fondai fondeliai dygsta vienas po kito ir jie visi renka pinigus toms funkcijoms, kurioms mes, mokesčių mokėtojai, ir mokame mokesčius: gydymui, operacijoms, neįgaliųjų būtį palengvinantiems aparatams, neįgaliųjų vežimėliams ir kitiems dalykams. 

Ką tai reiškia?

Tai reiškia, kad arba staiga visi panoro gyventi geriau ir iš geros žmonių valios, arba žmonėms trūksta elementarių dalykų, be kurių jie arba mirs, neišgyvens, arba kentės.

Pirmąja versija aš netikiu, nes piktavalių yra, bet jų kelelis trumpas. Daugumai nelaimės prispaustų žmonių  ištiesti ranką ir paprašyti yra be galo sunku, o jais pasinaudoti – lengva. Ir tai reiškia, kad kosulio asistentą Aivarui, negalinčiam atsikosėti, turėjo seniai įgyti valstybė. Tai reiškia, kad kompleksines kokybiškas paslaugas neįgaliesiems turi teikti valstybė, kad neįgaliųjų tėvams nereikėtų eiti ieškoti jų ten, kur jų nėra ir negali būti. Kur neįgaliuosius auginančius tėvus lengva pravirkdyti ir jais manipuliuoti, nes jie visur – it pastumdėliai, visur kalti ir niekam nereikalingi.  

Kodėl valstybėje, kurios valdžia giriasi itin aukštais ekonominio augimo rezultatais ir pasiekimais, negalintys apsiginti neįgalieji paliekami kaulyti pinigų? Jie tik gali guostis tuo, kad – ne vieninteliai. Juk ką tik tai darė gydytojai, mokytojai, mokslininkai.

Lengviau vadyti tuos, kurie prašo. Tai sena ir patikrinta tiesa.   

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.