Nuomonės

2019.05.08 17:15

Justinas Žilinskas. Kandidate, ką klausote?

Justinas Žilinskas, Mykolo Romerio Teisės mokyklos profesorius, rašytojas2019.05.08 17:15

Dainų autorius ir atlikėjas, LRT laidos „Pakartot“ vedėjas ir mano bičiulis Domantas Razauskas viename interviu kartą pasakė: „Visi domisi, ar žmogus apsiskaitęs. O kodėl niekas nesidomi, ar žmogus apsiklausęs?“

Ir štai, žvelgdamas į kandidatus, jų debatus, pasisakymus viešumoje ar socialiniuose tinkluose, tu gali išgirsti apie ekonomiką, darbovietes, požiūrį į socialines problemas, investicijas, šeimą, bet vargu ar ką išgirsi apie jų muzikinį skonį, klausomą muziką, mėgstamus atlikėjus, lankomus koncertus.

Na, taip, vienas iš kandidatų sudainavo duetu džiazo standartą, kitas – nusifotografavo su mėgstamos grupės vinilu, trečio gerbėjai sukūrė dainą, kurią geriau atgirdėti, bet tai ir viskas. Muzika, tarsi tas bosistas roko grupėje, rinkimuose lieka už kadro. Ir jau seniai. Aš pamenu epizodą, kai pirmojo Antrosios nepriklausomybės prezidento rinkimų debatų metu a. a. Stasiui Lozoraičiui ir a. a. Algirdui Brazauskui buvo užduotas klausimas: „Kas buvo „The Beatles“ ketvertuko nariai?“ Nė vienas neatsakė.

Žinoma, bus žmonių, kurie pasakys, kad muzikinis skonis ir klausoma muzika – tai čia jau kai bus išspręsti svarbiausi klausimai. Dainelių dainavimas ar vinilų kolekcija – ne valstybės valdymas. Pagaliau, keletas politikų per kažkuriuos „Svogūnus“ lipo į sceną, dainavo – kam nuo to buvo geriau (tik ne mūsų ausims).

Leiskite nesutikti su muzikos sumenkinimu. Pradėsiu nuo pavyzdžių. „Rokas ir džinsai sugriovė Sovietų Sąjungą“, – turbūt pamenate tą frazę? Draudžiamų sovietmečiu diskotekose groti grupių sąrašą turbūt irgi teko matyti? („Pink Floyd“ – fašizmas, dekadansas. Čia vien už tai, kad Rogeris Watersas leptelėjo: „Brežnevas pasiėmė Afganistaną.“)

O gal kur nors skaitėte, kad Prancūzijos revoliucijos metu kažkurio miesto revoliucinių pajėgų vadas rašė: „Atsiųskite batalioną arba tiek pat „Marselietės“ natų.“ Daina ir muzika yra vienas svarbiausių nacijos vienijimo instrumentų. Nuo ko V. Putinas pradėjo Sovietų Sąjungos paveldo nekromantiją? Ogi nuo Sovietų Sąjungos himno sugrąžinimo, na ir kas, kad kitais žodžiais. Vis dar manote, kad daineles dainuoti – tai nieko neveikti?

Ką giedodavome, kai negalėdavome giedoti „Tautiškos giesmės“? Ogi „Lietuva brangi“ – stodavomės, keldavome ranką prie širdies, visi kartu, iki ašarų. Kas pernešė Sąjūdį per Lietuvą? „Roko maršas“. Staugėme su Povilu Meškėla: „Mes – jėga!“ Kas tyčiojosi iš sovietinio gyvenimo absurdų, kaip niekas iki tol? Algirdo Kaušpėdo „Antis“ ir Valerijaus Nazarovo „Gulago univermagas“. Kas rėmė Baltijos šalių išsilaisvinimą? Ogi Rusijos rokeriai, po Sausio 13-osios organizavę milžinišką koncertą „Rokas prieš terorą“, kai kurie iš jų ir dabar eina prieš sistemą – pavyzdžiui nacionaliniu išdaviku ten vadinamas Andrejus Makarevičius.

O Ukrainos Maidanas? Kas jis be scenos ir iš jos skambančių „Okean Elzy“ „Nepasiduosiu be kovos“ ar „Lyapis Trubetskoy“ „Šviesos karių“? Net nekalbu apie Vakarus, visą politinio protesto dainos kultūrą – Bobą Dylaną, Bruce’ą Springsteen’ą ir net, regis, meilės dainių Leonardą Coheną, sugebantį sukurti dainą apie... demokratiją!

Taigi, viena vertus, muzika – kaip masinis, jungiantis, įgalinantis reiškinys – visada yra šalia politikos, kita vertus, muzikos kultūra yra veidrodis, daug parodantis ir apie žmogų. Muzikinis išprusimas yra lygiai toks pat teigiamas dalykas kaip literatūrinis, socialinis, meninis ar techninis. Prisiminkime net mitologiją – Apolonas ir Panas varžėsi ne tik kaip dievai, bet ir kaip muzikantai. Herojai, vėliau tapę Trojos prapultimi, mokėsi ne tik taikliai sviesti ietį, kautis kalavijais, bet ir groti lyra. Pagaliau, Vytautas Landsbergis yra... taip, taip pat ir pianistas.

Todėl man nuoširdžiai įdomus kandidatų santykis su muzika. Ir tai gali lemti simpatijas ir antipatijas, turbūt ne tik mano. Man netgi įdomu, ar kandidatas moka groti muzikos instrumentu? Išmokti groti – tai irgi rimtas įgūdis: tam reikia ir susikaupimo, ir užsispyrimo, ir koordinacijos, ir muzikos supratimo. Ar kandidatas turi tokių savybių? Ar sugebės politikos vandenyne rasti harmoniją, pastebėti disonansą, galvoti, ką daro ne tik dešinė, bet ir kairė ranka?

Pagaliau – kokią muziką klauso, kokia muzika mėgaujasi? Ar jis galėtų atskirti Johaną Sebastianą Bachą nuo Giuseppe Verdi? Nesąmonė, protmūšis sakysit? Bet juk atskirti Maironį nuo Širvio turėtų kiekvienas išsilavinęs žmogus, ar ne? Ar jis supranta, kad „Juoda orchidėja“ yra blogai (nors ir su džiaugsmu staugiama įkaušusioje kompanijoje), o „Aš lauksiu prie Vilniaus, prie pasakų miesto“ – jau visai kas kita. Ar suvokia, kad „Duokim garo!“ ir kitos „liaudies kapelijos“ yra toli nuo folkloro? Ar atskirtų fokstroto ritmą nuo sambos? Ar pasakytų, kokie styginiai instrumentai griežia styginių kvartete?

Kurie Lietuvos hiphopo atlikėjai surenka pilnas arenas? Apie ką dainavo Johnny Cashas dainoje „Vyras juodais drabužiais“? Ar žinotų, koks skirtumas tarp sekundos ir kvartos? (Sakote, sudėtinga? Ką jūs – čia maždaug kaip kvadratinę šaknį iš 64 ištraukti.) Ar kada nors girdėjo apie dainių Romą Lileikį? Ar per kurią nors vakarienę su kitų šalių vadovais galėtų pasidžiaugti, kas iš lietuvių atlikėjų laimėjo operos „Oskarą“ arba kas vadovauja Birmingemo simfoniniam orkestrui?*

O koks lietuvis dailininkas rašė simfonines poemas? Ar kandidatas žino, kad estai valstybės šimtmečio proga savo vaikams padovanojo po muzikos instrumentą? Ir net atsakytų į tokį klausimą: kiek ekonomikos sugeneruoja lietuviškas muzikos verslas?

Pagaliau, ar išvardintų tuos keturis iš „The Beatles“, neatpažįstamai pakeitusius pasaulį? Džonas, Polas, Rodžeris, Džordžas ir Ringo. Kurio iš jų čia nereikia, gerbiamieji kandidatai?

* Asmik Grigorian ir Mirga Gražinytė-Tyla, žinoma.