Praėjusią savaitę pasirodė dvi Lietuvos viešojoje erdvėje beveik neatspindėtos žinutės „kietojo saugumo“ klausimais, reikalaujančios platesnio aptarimo. Pirmoji – Stokholmo tarptautinio taikos tyrimų instituto (SIPRI) publikuota kasmet skelbiamų pasaulinių karinių ir gynybos išlaidų tendencijų apžvalga, kuri neva parodė mažėjančias Rusijos išlaidas. Antroji – kandidatų užimti Europos Komisijos vadovo postą debatuose skambėję pareiškimai dėl Europos kariuomenės sukūrimo.
Pradėkime nuo pirmosios. Pasaulio išlaidų kariniams ir gynybos reikalams apžvalga parodė, kad pernai valstybės šioms reikmėms išleido 2,6 proc. daugiau nei 2017-aisiais. Pirmą kartą nuo 2010-ųjų auga Jungtinių Amerikos Valstijų išlaidos ir tai atspindi prezidento Donaldo Trumpo politiką investuoti ir atkurti amerikiečių kovinę galią. Kodėl to gali reikti paaiškina ir tai, jog Kinijos išlaidos auga 24-us metus iš eilės. Tačiau kaip viena svarbiausių šio raporto žinių buvo įrašyta, jog Rusijos išlaidos kariniams reikalams mažėjo ir ji neva iškrito iš daugiausia išleidžiančiųjų penketuko. Tai neabejotinai taps argumentu gynybos biudžeto didinimo priešininkams, mėgstantiems sakyti, kad Rusijos keliama grėsmė yra išpūsta, o tą patvirtina net ir vakarietiškų analitinių centrų duomenys.
Čia būtina atkreipti dėmesį į kelis dalykus. Pirmiausia, egzistuoja informacijos pasiekiamumo problema, t. y. kiek iš tiesų galime žinoti patikimos informacijos apie nedemokratinių valstybių išlaidas? Kiek šių išlaidų yra įslaptinta bei kiek jų oficialiai priskirta kitoms institucijoms, o ne gynybos ministerijai, tačiau yra tiesiogiai susijusios su karinėmis reikmėmis? Dažniausiai tai yra tik apytiksliai skaičiavimai ir argumentuoti spėliojimai. Nacionalinė gvardija, sienų apsaugos tarnyba, dalis infrastruktūros ar karinio personalo šeimų bei jų socialinių garantijų išlaikymas Rusijoje yra arba neskelbiamas, arba įskaičiuotas į kitų ministerijų išlaidas.
Taip pat vaizdą iškreipia ir Stokholme veikiančio instituto skaičiavimo būdas: bandymas nustatyti (ir palyginti) Rusijos gynybos biudžetą verčiant jį į JAV dolerius pagal egzistuojantį valiutų kursą. Absoliučią daugumą Rusijos išlaidų karinėje srityje sudaro pirkimai šalies viduje rubliais, todėl pati perkamoji pinigų galia yra gerokai didesnė nei skaičiuojant pasirinktu būdu. Rusijos kariniame biudžete kariuomenės išlaikymui skiriama mažiau, o naujos ginkluotės įsigijimui ar vystymui bei senos modernizavimui – daugiau, nei kad daugelyje Vakarų valstybių.
Todėl nėra pagrindo kalbėti apie tai, kad ekonominiai sunkumai visa savo apimtimi persiduoda ir į Rusijos karinį biudžetą – jis išlieka apčiuopiamai didelis, smarkiai orientuotas į kariuomenės modernizavimą, o dalis išlaidų kariniams reikalams neatsispindi oficialioje statistikoje.
Antroji žinutė atkeliauja iš gegužės antrąją įvykusių pagrindinių europinių partijų iškeltų kandidatų į Europos Komisijos vadovus debatų, kuriuose ir vėl netrūko skambių pareiškimų gynybos tema, parodančių atotrūkį tarp to, ką reikia padaryti ir apie ką kalba dalis kandidatų. Europos kariuomenės idėją palaikė Europos liaudies partijos iškeltas Manfredas Webberis, tačiau ypač pasižymėjo Europos „liberalų“ lyderis Guy Verhofstadtas, pareiškęs, kad Europos kariuomenės reikia ir ji turi būti sukurta per penkerius metus. Tuo tarpu socialistų kandidatas Fransas Timmermansas ir žaliųjų atstovė Ska Keller buvo gerokai atsargesni ir daugiau dėmesio skyrė išties aktualiems, pavyzdžiui, karinio mobilumo Europos Sąjungos erdvėje gerinimo, klausimams.
Nors gynybos klausimai išlieka nacionalinės kompetencijos dalimi, pastarojo meto saugumo grėsmės skatina Europos Sąjungos institucijas imtis didesnio vaidmens. Tačiau tenka apgailestauti, kad prasiskverbiantys politiniai lozungai dažnai nustelbia apčiuopiamą naudą galinčias atnešti idėjas ar būtinus padaryti darbus. Labai svarbu, kad politinėje darbotvarkėje daugiau dėmesio būtų skiriama diskusijai ne apie tai, kokio dydžio turėtų būti teorinė ir mažai šansų realia tapti Europos kariuomenė, bet kaip pagerinti Europos Sąjungos ir NATO bendradarbiavimą, informacijos tarp valstybių keitimąsi, reagavimo į saugumo grėsmes mechanizmą ir pan. Tai yra tikroji lyderystė Bendrijai siekiant pagerinti saugumo situaciją Europoje.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.
