Nuomonės

2019.05.07 15:47

Donatas Katkus. Tokių žmonių Lietuvos politikams ir valdžiai nereikia

Donatas Katkus, dirigentas, altininkas, muzikologas, maestro, dirigentas, muzikologas2019.05.07 15:47

Ar užsiimti politika ir būti valdžioje yra profesija? Verta to klausti, kai tiek visokiausių profesijų žmonių veržiasi į savivaldybes, į Seimą, t. y. į valdžią. Tai tradicija nuo nepriklausomybės atkūrimo laikų, kai iki tol, sovietų laikais, politikais būti leido tik atrinktai komunistinės nomenklatūros klasei, bet iš jų nereikalavo nei didelio profesionalizmo, nei išmanymo.

Besikuriant valstybei prireikė to, ko Lietuvoje nebuvo: tikrų profesionalių politikų, nesovietinio mąstymo teisininkų, diplomatų ir t. t. Tai buvo priverstinis poreikis ir daugybė žmonių, vedami patriotizmo, ėmė keisti savo įvairiausias profesijas į politikų profesijas.

Galima įtarti, kad buvusios komunistų nomenklatūros laimėjimas pirmuose nepriklausomybės rinkimuose, Algirdo Brazausko fenomenas buvo iš dalies nulemtas to, kad jie vieninteliai tuo metu turėjo tam tikros politikų patirties. Tačiau, aiman, tradicija, kad bet kas gali būti politiku ir užimti valdžios postus, Lietuvoje liko tvirta ir nekvestionuojama. Tai matome per visus trisdešimt metų.

Vienintelis dalykas, kuris kito, buvo noro dalyvauti politiniame gyvenime motyvacija. Nuo naivaus patriotizmo iki grobuoniško merkantilizmo. Čia veikia keisčiausias ir absoliučiai vyraujantis fenomenas: kai tik žmogus kur nors iškeliamas (nesvarbu kokiais motyvais) ir, dar daugiau, kai tik jis išrenkamas, tas žmogus save pradeda vertinti žymiai labiau negu iki tol, jam ima atrodyti, kad jis įgavo aukštesnės kompetencijos galių.

Seime jie tampa beveik neklystančiais, o vyriausybėje – kaip išmanymo šventieji. Kiekvienais metais į įvairias renkamas ar ne pareigas atplūsta įvairiausių profesijų ir kompetencijų žmonių, kurių politinis mąstymas dažniausiai yra visuotinio mėgėjiškumo lygio. O kartais – tikrų kvailių, psichinių ligonių. Ką tai reiškia? Tik vieną – partijų neįgalumą, vidinę partinę korupciją, nepotizmą. Juk iš tiesų atrodytų, kad partijos yra tas mechanizmas, kuris turi auginti profesionalius politikus. Tik čia galima pastebėti žmogaus gabumų, intelekto lygį, charakterį. Čia turėtų veikti mechanizmas, kuris leistų objektyviai įvertinti sąžiningumą, kelti geriausius, ugdyti profesinius sugebėjimus, mąstymą.

Tai ir būtų pirmi politiko karjeros laiptai. Ir čia pat – jo mokslinė, dalykinė įvairiausių sričių specializacija. Deja, tai nevyksta. Senieji partijų nariai, vadinamieji lyderiai, kietai laiko savo pozicijas tiek partijose, tiek valdžioje. Jiems nei nuopelnų, nei didelės kompetencijos nereikia. Ją atstoja tam tikra patirtis, sugebėjimas išsilaikyti partinėse ir valdžios struktūrose, ilgaamžiškumas ir net – galiausiai – žinomumas, veido atpažįstamumas.

Jei ne Algirdo Butkevičiaus pralaimėjimas rinkimuose, vargu bau jaunasis Paluckas būtų užėmęs socialdemokratų lyderio vietą. O kaip įsitvėrę laikosi savo postų buvę A. Butkevičiaus bendražygiai – senieji tos partijos nariai, karjerą padarę dar A. Brazausko laikais. 30 metų Seime! Jie, o ir kitos įžymybės, dabar braunasi į Europos Parlamentą – kur vietos be atsakomybės Lietuvos rinkėjams ir labai gerai apmokamos.

Kaip užtarnautas poilsis, trinantis to parlamento frakcijose. Žino, kad rinkėjams imponuos ilgai matytas veidas ir buvimas spaudos puslapiuose. Politinės garsenybės niekas neklausia, kodėl jis garsenybė, ką gero padarė. Jis išauga iš istorijos, nebežinomos, jau užmirštos praeities. Politikierius – tai dar ne politikas. Pats baisiausias dalykas, kad daug partijų narių neturi jokios ideologijos, pažiūrų. Svarbu draugų ratelis, tarpusavio pasitikėjimas ir interesai. Partijų keitimas šiandien visiškai įteisintas, prekyba – kaip turguje. Svarbu postai.

Kas gi yra galų gale tas politikas, kaip jis įsivaizduojamas? Kokios kokybės žmones gauna rinkėjai į valdžią? Niekas nieko tikro nežino. Politikai yra faktiškai nepažįstami. Jų įvaizdžiai viešojoje erdvėje jų pačių padaromi, nuspalvinami, išgražinami. Viešumoje iškyla beveik vienodai teigiami herojai. Per rinkimus vienodai čiauškėdami abstrakčius šūkius ir žadėdami pieno upes. O ir sėdėdami valdžioje dėl reitingų nenuilstamai save gražina, žada, kuria ateities gerovės vaizdus bei savo veiksmų tobulumą ir vertę visuomenei, kiekvienam Lietuvos žmogui.

Ir čia iškyla keistas kriterijus, jau seniai užmirštas Lietuvoje. Kultūra. Paskaitykite, ką apie kultūrą kalba partijų programos. Nėra abstraktesnės jų rinkiminėse programose vietos. Kaip komunistų šūkiai. Čia nėra jokio skirtumo tarp partijų ir ideologijų. Viskas panašu. Tačiau iš praktikos matome, kad juos vienija požiūris, jog kultūra yra fejerverkai, šventiniai turgūs, memorialiniai sportiniai bėgimai. Kultūros kaip kažko, kas artima sportui ir masinėms vaikštynėms, supratimas (kur masiškumas, ten masė rinkėjų).

Laukiu, kada kultūra bus pavadinta ir vieša nusičiaudėjimo forma, nes žmogiškajame pasaulyje kultūra gali pavadinti viską, ką nori. Bet toje aplinkoje niekur nekalbama apie kultūringą žmogų, apie jo vidinės kultūros ugdymą, palaikymą, adoravimą. Net ir prezidento rinkimuose kandidatai visiškai nekalba apie aukštas žmogiškąsias vertybes, kurias kaip tik jie turėtų prisižadėti labiausiai adoruoti, kelti ir ginti. Tų vertybių centre –aukštoji, tikroji kultūra. Ji lemia žmogaus elgesį, moralę, profesinį sąžiningumą, visą žmogaus mąstymą ir vertybių esmę.

Tai kas tas kultūros žmogus? Ar tas, kuris skaito tik kriminalinius romanus, vadinamąją lengvą literatūrą, lanko tik popkoncertus, jei pakliūva į teatrą – labai vargsta, kartais užmiega? Senoji dailė jam įdomi dėl jos rinkos kainų, o gyvenimo būdas – kiek galima daugiau malonumų, kelionių, jūros, balių ir bendravimo su garsenybėmis ir mėgavimosi savo reikšmingumu. Kai kartais nueina į ypatingą išreklamuotą koncertą ar operos spektaklį, tai tik į tokį, kur kiti paprasti žmonės nepakliūva. Žmogus, kuriam svarbiau jo interesai, o ne principai. Kurio moralė paklūsta materialiems ir karjeros interesams.

O gal kultūros žmogus yra tas, kuris turi atmintį ir mąstymo erdvę, kuriam visa žmonijos patirtis, kiek jis gali ją aprėpti, nustato jo interesus, savęs vertinimą? Kurio moralę lemia jo moralios patirties suformuoti principai. Kultūros žmogus nustato, kas yra aukštasis menas. Tai menas, kurio uždavinys ir paskirtis ugdyti tą žmogų, jo individualybę.

Ugdyti ne bandos, masės žmogų, bet asmenybę. Tą asmenybę ugdo ne vienadienis popsas, bet Dante, Shakespeare`as, Vaižgantas, Donelaitis, Bachas, Mahleris, Leonardo da Vinci, Picasso, Sokratas, Hegelis ar lietuvių filosofija, lietuvių poezija… Šis išvardijimas – tai ne tūkstančiais skaičiuojamos, retai peržiūrimos turistinės nuotraukos.

Tai būtina žmogaus vidinio, kasdienio gyvenimo būtis. Jo asmenybės būtis. Jo kultūros esmė. Čia nėra pasipūtimo. Čia yra pagarba visiems žmonėms ir visoms nuomonėms. Čia yra profesinis išmanymas, nes jis remiasi moralės nulemta atsakomybe už save ir savo sprendimus.

Ar reikia Lietuvos politikams ir valdžiai tokių žmonių? Ne, nereikia. Jiems reikia tokių, kaip jie patys. Toks tokį atpažino ir į svečius pavadino. Prieš kultūros žmogaus ugdymą yra nukreiptas švietimas ir, be abejo, politika. Kultūros žmogus ir aukštoji kultūra tampa marginaliniu dalyku. Ko verta toje struktūroje Kultūros ministerija? Ubagų menininkai, apgaudinėjami bibliotekininkai, smagiai uždaromi svarbūs ir reikšmingi kultūros žurnalai. Tikra politikanų pergalė, bet ne kultūros pergalė toje Europos provincijoje.

Populiariausi