Nuomonės

2019.05.04 09:00

Mykolas Drunga. Įstrigo konfliktas?

Mykolas Drunga, apžvalgininkas2019.05.04 09:00

Paskutiniuoju metu daug dėmesio pasaulio spaudoje sulaukia konfliktas Venesueloje – ne paskutinėje vietoje dėl to, kad jis kol kas atrodo ne tik kad nesibaigiantis, bet dar ir niekur aiškiai nevedantis.

O gal tai yra būdinga šiuolaikinių konfliktų ypatybė? Palyginimui pasižiūrėkime kad ir į Iraką, Siriją, Afganistaną, Ukrainą. Juk ir ten protarpiais girdėti jei ne pergalės, tai bent proveržio pareiškimų. Bet kas iš to? Konfliktai vis tiek nesibaigia.

Štai pasak Londono dienraščio „Guardian“, „opozicijos vadovas Juanas Guaido karinio sukilimo mėginimą balandžio 30 d. apibūdino kaip savo bandymo prezidentą N. Maduro išvyti iš posto „galutinę fazę“.

Jis kalbėjo apsuptas kariškių vienos karinės bazės kaimynystėje, šalia jo stovėjo jo mokytojas Leopoldo Lopezas, tik ką išsilaisvienęs iš namų arešto su jam draugiškai nusiteikusių saugumo pajėgų pagalba.

Tačiau po keleto valandų viskas pradėjo atrodyti tarsi tai būtų tos pačios neramios senosios, sustingusios padėties, prasidėjusios parlamento pirmininkui J. Guaido pasiskelbus laikinu šalies prezidentu, pratęsimas“, – rašė Jungtinės Karaystės laikraštis.

Pačios Venesuelos sostinės dienraštis „El Nacional“ pažymėjo, jog „Juanui Guaido pavyko sumobilizuoti žmones, nors komunikacijos kanalai buvo užblokuoti. Įvyko didelės demonstracijos Karakase ir daugelyje kitų šalies regionų.
Tačiau didėja ir susirėmimų tarp laisvės šalininkų ir režimo rėmėjų skaičius. Tai nelygi kova tarp Dovydo ir Galijoto, tą žino ir laikinasis prezidentas: jo priešininkas ginkluotas ligi dantų ir pasiruošęs žudyti.

Kova tik prasidėjo, ji bus ilga ir sunki. Tikėkimės, jog pavyks Venesuelą išlaisvinti iš ją surakinusių grandinių ir taip padaryti galą jos priespaudai ir ją alinančiai korupcijai“, – rašė Karakaso laikraštis.

Kodėl tai kol kas nepavyksta, aiškinosi Varšuvos dienraštis „Rzeczpospolita“ ir priėjo tokią išvadą: „J. Guaido mėginimai nuversti vyriausybę nesėkmingi pirmiausia dėl to, kad kariuonenė ir toliau palaiko N. Maduro. Nei amnestijos pažadai, nei amerikiečių grasinimai įsikišti kariškai nepajėgė palaužti generolų lojalumo.

Pagaliau šie juk ir neturi aiškios alternatyvos: daugelis jų yra korumpuoti ir pelnosi iš prekybos narkotikais, todėl ir suprantama, kodėl jie nepasitiki amnestijos pažadais.

Be to, daugelis kariuomenės vadų atsakingi už vyriausybės padarytus nusikaltimus, o to žmonės niekada nepamirš“, – pažymėjo Lenkijos sostinės laikraštis.

Truputį kitaip akcentus sudėliojo Meksikos sostinės dienraštis „Cronica de Hoy“. Anot jo, „J. Guaido padarė didžiausią savo ligi tol svaiginančiai sėkmingos politinės karjeros klaidą, kai patikėjo JAV slaptųjų tarnybų pranešimais, kad Venesuelos kariuomenė esanti pasirengusi perbėgti į jo pusę ir dabartinį prezidentą N. Maduro išduoti Kubai.

Tačiau kaipgi galėjo jaunasis ambicingas politikas rimtai pamanyti, kad generolai taip lengvai pakeis savo ištikimybę? Juk tuo atveju jie prarastų savo privilegijas ir atsidurtų kalėjime arba būtų išduoti Jungtinėms Amerikos Valstijoms.

J. Guaido pamiršo vieną svarbią pamoką: nepakanka to, kad žmonės gatvėje šaukiasi demokratijos, reikia, kad jų pusėn stoti ir kariškiai“, – priminė Meksiko laikraštis.

Pasak Šveicarijos dienraščio „Tages-Anzeiger“, „J. Guaido tragedija yra ta, kad abi jam atsiveriančios alternatyvos tikriausiai padėtį tik pablogintų.

Pirma, jeigu jis prašytų amerikiečių karinės intervencijos (o konstitucija jam tai leidžia), jis rizikuotų kraujo praliejimu, opozicijos suskaldymu ir didelės dalies tarptautinės bendrijos pritarimo praradimu.

Bet antra, jeigu jis sutiktų su N. Maduro leistis į derybas, tai prarastų dalį savo paties šalininkų“, – rašė Ciuricho laikraštis.

O kur čia stovi Rusija? Anot Nyderlandų dienraščio „Telegraaf“, „kaip Kuba, taip ir Rusija Venesuelą laiko broliška šalimi. Oficialiai prezidentas V. Putinas negali sau leisti, kad jo brolis N. Maduro sužlugtų.

Tačiau kai kurių analitikų nuomone, Maskvai labai svarbu pasiekti susitarimą su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis tam, kad apsaugotų savo pačios interesus. V. Putinas negali sau leisti papildomų sankcijų iš Vašingtono pusės, ką jau bekalbėti apie amerikiečių karinį įsikišimą“, – rašė Amsterdamo laikraštis.

Vokietijos nacionalinio dienraščio „Frankfurter Allgemeine“ požiūriu, nors „didžioji dalis autoritetingų karininkų ir toliau lieka ištikimi valstybės vadovui N. Maduro, nors J. Guaido drįsta kalbėti ne tik laikino prezidento, bet jau ir perversmininko balsu, o amerikiečių vyriausybė nešvelnina tono, vis dėlto lieka neaišku, ar Vašingtonas, vis garsiau mušantis būgnais, yra tik J. Guaido aistruolių komandos kapitonas ir patarėjas – ar aktyvus žaidėjas kovoje dėl Venesuelos valdžios?

Anot kito nacionalinio dienraščio „Süddeutsche“, „net Donaldas Trumpas žino, kad šiurkštus amerikiečių įsikišimas Venesueloje sustiprintų N. Maduro palaikančiųjų gretas.

Kas žiūri į režimui ištikimų demonstrantų vaizdus, mato juose daug senų ar senstančių žmonių iš vargstančiųjų sluoksnių, kurie su beveik religiniu įkarščiu garbina N. Maduro mirusį įtėvį Hugo Chavezą, kadangi šis jiems suteikė orumo, suteikė balsą, siuntė į lušnynus gydytojus iš Kubos ir dalijo jiems pinigus iš naftos pardavimo.

Šie žmonės ir laikosi įsikibę Chavezo revoliucijos, nors ir būtų ji seniai jau išvirtusi į aitrią diktatūrą“, – rašė Pietų Vokietijos laikraštis.

Pasak Osnabriuko dienraščio „Neue Osnabrücker“, „kariuomenė yra raktas į valdžią Venesueloje, ir J. Guaido bandymas jį iš N. Maduro atimti, jam nepavyko“.

Oldenburgo dienraštis „Nordwest-Zeitung“ irgi teigė, jog aišku, „kieno yra galia šiame krizės purtomame Pietų Amerikos krašte. Ją savo rankose laiko ne prezidentas Nicolás Maduro, ne laikinasis prezidentas Juanas Guaidó, bet karininkija.

Be jos, autoritariškai valdantis N. Maduro būtų seniai buvęs savo nuo prasto ūkininkavimo kenčiančios, badaujančios tautos išvarytas iš valdžios.

Tačiau būtent jis generolus ir pastatė prie svarbiausiųjų galios postų. Tai kodėl jiems savo noru to atsisakyti? Reikia pasiūlymo, kurio N. Maduro ir visa karinė vadovybė negalėtų atsisakyti – tokio, kuris jiems asmeniškai pažadėtų gerą ateitį.

Tik taip valdžios pasikeitimas Venesueloje galėtų įvykti nepraliejus daug kraujo“, – teigė šiaurės Vokietijos miesto vietos laikraštis.