Nuomonės

2019.05.03 12:10

Dainius Radzevičius. Viešas klausimas profesoriui Šileikiui: Ar Pasaulinė spaudos laisvės diena galėtų būti ir Lietuvos šventė?

1991 metai ir ypač sausio įvykiai daugeliui lietuvių yra simboliniai laisvės ir kovos už laisvę metais. Tik nedaugeliui tie patys metai simbolizuoja ir pasaulinės spaudos laisvės idėjos gimimą. Lietuvoje vyko kova už mažų valstybių laisvę, o Afrikoje žurnalistai reikalavo spaudos laisvės visose šalyse. Yra dėl ko švęsti, bet...

Lietuva jau buvo nepriklausoma šalis, kai 1991 metų sausį deklaruotą laisvę reikėjo realiai apginti. Palyginti nedaugelyje demokratiškų ir nepriklausomų šalių tais pačiais metais žurnalistai galėjo naudotis žodžio laisve ir laisvai skleisti savo mintis laikraščiuose, radijuje ar televizijoje. Daugelyje šalių televizija ir radijas buvo valstybės valdomi, o ir spauda buvo valdžios kontroliuojama ir valdoma.

Lietuvoje Spaudos kontrolės valdyba įsteigta 1990 metais prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos, o nuo 1992 m. kovo 17 d. veikė prie Teisingumo ministerijos. Tik 1996 metais įstatymu buvo uždrausta valdžiai valdyti žiniasklaidą, LRT tapo visuomeniniu transliuotoju, o valstybinę žiniasklaidos kontrolę pakeitė savireguliacijos sistema.

Todėl kai 1991 m. gegužės 3 d. Afrikos žurnalistai susirinko į sostinėje Namibijoje vykstantį seminarą apie nepriklausomas ir pliuralistines informacijos priemones, ir pasirašė Windhoek deklaraciją, dar niekas negalėjo tikėtis pasaulinio spaudos laisvės idėjos užgimimo. Tačiau ta Afrikoje užgimusi deklaracija jau skatino visų pasaulio šalių valstybes užtikrinti spaudos laisvę ir demokratiją.

Deklaracija tapo pirmuoju dokumentu, kuriame reikalaujama suteikti viso pasaulio žmonėms laisvę viešai išsakyti savo nuomonę ir turėti priėjimą prie įvairių nepriklausomų informacijos šaltinių. Ši deklaracija buvo vienas iš stimulų 1993 metų gruodį Jungtinių Tautų Generalinei Asamblėjai gegužės 3–iąją paskelbti Pasauline spaudos laisvės diena.

Laisvos spaudos idėja yra vis dar pakankamai jauna ne tik mūsų šalyje, bet ir už jos ribų. Mūsų kaimyninėse šalyse laisvo žodžio ir spaudos situacija yra gerokai prastesnė nei mūsų šalyje, o kai kurių mūsų kaimyninių šalių valdžios supratimas apie laisvę viešai reikšti savo nuomonę apskritai užstrigęs praėjusio amžiaus sovietiniame mentalitete. Todėl gal ir galime būti išdidūs ar bent džiaugtis, jog mūsų šalis tarptautinės organizacijos „Reporteriai be sienų“ šiemet yra priskirta trisdešimtukui laisviausią spaudą turinčių šalių. Turėti tokią laisvę jau yra didelė šventė. Tai gal jau galėtume visi švęsti Pasaulinę spaudos laisvės dieną visuotinai mūsų šalyje? Gal net Seimas kada nors būtent šią dieną paskelbs šventine nedarbo diena?

Visgi labai abejoju, kad taip nutiks artimiausiu metu. Ir tokias abejones vis labiau stiprina keletas dalykų.

Visų pirma, mūsų įstatymus leidžiančioji, vykdančioji ir net teisminė valdžia. Kol kas net Konstitucijos dienos mūsų šalyje tikra šventine diena nėra sutartinai pripažinę nei teisininkai, nei politikai. O ir iniciatyvos nėra. Todėl Konstitucijos dienos (KoDi) kiekvienais metais Vilniaus universiteto (VU) studentų atstovybės Teisės fakultete (VU SA TF) organizuojama tik kaip „nekomercinis projektas, siekiantis atkreipti visuomenės dėmesį į pagrindinio šalies įstatymo – Konstitucijos – reikšmę“.

Minėdama 1992 m. spalio 25 dieną visuotiniame referendume priimtą Konstituciją ir joje įtvirtintas vertybes VU Teisės fakulteto Studentų atstovybė piliečius kviečia dalyvauti renginiuose, skatinančiuose ugdyti pagarbą teisinei valstybei ir pagrindiniam jos įstatymui, formuojančiuose piliečių teisinę savimonę ir mažinančiuose atotrūkį, esantį tarp žmonių ir teisės.

O štai Norvegijoje gegužės 17–oji vadinama Nasjonaldagen (Nacionalinė diena) arba Grunnlovsdagen (Konstitucijos diena) ir tai yra viena didžiausių švenčių Norvegijoje. Ir galima už norvegus džiaugtis.

Dar labiau abejoti tikros spaudos laisvės idėja mane verčia ne mūsų žurnalistai ar žiniasklaida, kurie dėl įvairių priežasčių kartais negali atlikti savo misijos tinkamai. Labiausiai mane liūdina viešai skleidžiamas požiūris apie spaudos laisvę ir šios laisvės idėją. Bala nematė politikų, kurie turėdami valdžią kažkodėl ypač jautriai reaguoja į bet kokią kritiką. Tačiau kai ir garbūs teisininkai (net konstitucinės teisės ekspertai) viešai ima auklėti visuomeninio transliuotojo žurnalistus, jog šie ne taip ar ne laiku ko nors paklausė Vyriausybės vadovo ir kandidato į prezidentus... Tuomet supranti paprastą tiesą – žurnalistai turi klausti taip, kaip „reikia“.

Gal ir ne visi pastebėjo balandžio pabaigoje naujienų portaluose lrytas.lt ir 15min.lt paskleistą garbaus teisininko, Vilniaus Universiteto profesoriaus Egidijaus Šileikio komentarą „Apie LRT kluptelėjimą ir (ne)objektyvų požiūrį į kandidatus“. Savo tekste žinomas teisininkas trumpai paaiškino, kaip jis supranta terminus tolerancija, visuomeninis transliuotojas ir net žurnalistika. Pradėdamas savo komentarą profesorius prisipažino, kad jis krūpčioja nuo LRT žurnalistų pateikiamų klausimų kandidatui į Prezidentus:

„Nuolatinis (kasdieninis) ir paprastai tolerantiškas (atlaidus) LRT rytinių radijo laidų klausytojas 2019 m. balandžio 9 d. (antradienio) ryte galėjo ir turėjo nemaloniai krūptelėti, klausydamasis nacionalinio visuomeninio transliuotojo ir jo vardu veikiančios charizmatiškos žurnalistės klausimo, kuris buvo formuluojamas ministrui pirmininkui, regis, maždaug taip: ar Saulius Skvernelis kandidatuoja į Respublikos Prezidentus „kaip premjeras“ (išeitų ne vien „kaip kandidatas“)?“

Žiniasklaidos kritika yra sveikas ir būtinas reiškinys, jei norime šalyje ne tik laisvos spaudos, bet ir kokybiškos žurnalistikos. Todėl kritikuoti žurnalistus ar žiniasklaidą yra ne mažiau sveikas reiškinys nei kritikuoti kitas sritis. Bet jei jau kritika yra konstruktyvi, tai kaip galima suprasti štai tokį garbingo profesoriaus minties šuolį:

„Sunku susitaikyti, kad anksčiau tiek metų ramiai ir subalansuotai skambėjusios kitų šiltesnių žurnalistų ramiai vedamos LRT rytinės laidos (Ryto garsai) pastaruoju metu vis labiau panašėja į LRT televizijos vakarinę laidą „Panorama“ ir joje neretai pasireiškusį vienos jaunos užtikrintos greitakalbės žurnalistės dominavimą.“

Šiandien neretai politikai ar juos nuo nepatogių žurnalistų klausimų ginantys garbingi mūsų visuomenės atstovai pasiilgsta „ramiai, subalansuotai, šiltai“ skambančių kalbų žiniasklaidoje, o juos erzina „jauni užtikinti greitakalbiai“ žurnalistai bei jų „dominavimas“. Su tuo galima būtų susitaikyti.

Bet aš dar prisimenu, kai Lietuvos radijo eteryje skambėjo laida „Kas geresnio, premjere?“. Nuo šios laidos LRT jau išsilaisvino. Beliko mums išsilaisvinti iš „šiltų“ skambėjimų ir gal tada galėsime drąsiai švęsti Pasaulinę spaudos laisvės dieną.