Nuomonės

2019.05.03 12:08

Vaiva Rykštaitė. Emociniai dvigubos pilietybės aspektai: emigrantas vienu metu myli ir Lietuvą, ir savo gyvenamąją šalį

Vaiva Rykštaitė, rašytoja2019.05.03 12:08

Atsiprašau, kad pradedu nuo paburbėjimo, bet pažadu pabaigti emocingai. Paburbėjimas: spręsdama iš savo gan siauro socialinių medijų lango į Lietuvą, vis dažniau pastebiu beveik nieko apie dvigubą pilietybę nenutuokiančių arba – dar blogiau – klaidingą informaciją skleidžiančių žmonių.

Šiurpstu skaitydama komentarus, kurie, pripažinkime, yra šioks toks visuomenės pulsas – žmonės nesusigaudo, kam apskritai ta dviguba pilietybė gali būti reikalinga, nes „gi kaip čia taip, rinkis vieną arba kitą“; nežino, kad užsienyje gimusiems Lietuvos piliečių vaikams jau galima turėti ir visam gyvenimui pasilikti dvi pilietybes. Liūdna dėl informacijos stokos, kaip ir dėl patosiškų, nepagrįstų gąsdinimų. Todėl kviečiu visų pirma patiems atidžiai pasiskaityti Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Migracijos departamento oficialiuose tinklapiuose teikiamą išsamią informaciją, o ne tai, ką rašo jūsų sekamas influenceris.

Būtent skaitydama komentarus internete pastebėjau ne tik vyraujantį emigranto-išdaviko naratyvą, bet ir nesugebėjimą suprasti, visišką nenorėjimą įsijausti į emigranto jausmus kitai gyvenamai valstybei. Viename vaizdo įraše, kurio autoriaus neminėsiu, prieš dvigubos pilietybės įteisinimo pataisą agituojantis vyras, neva būdamas šmaikštus, klausia: „Ar vyras gali būti vienu metu ištikimas dviem žmonoms?“ Ogi gali,  jei abi žmonos sutinka su viena kitos egzistavimu. Poligamija paplitusi ne tik neišprusėlių anekdotuose, kai kuriose musulmoniškose šalyse, bet ir tarp mormonų JAV. Tačiau šis pavyzdys yra esmingai nevykęs, nes dviguba pilietybė nebūtinai reiškia komplikuotus porų santykius. Veikiau tai vaiko meilės tėvams paralelė. Ar teisinga klausti vaiko, kurį myli labiau – mamą ar tėtį? Juk po daugelio metų svetur gyvenamoji šalis dažnai tampa ne mažiau sava už gimtinę.

Mane liūdina ne tik pats emigranto, kaip mažiau vertingo piliečio, matymas, bet ir nesugebėjimas, o gal tiesiog nenoras įsijausti į naujosios bangos lietuvių diasporos pasaulėjautą. Daugiau nei dešimt metų gyvenu svetur, ir taip – ilgiuosi Lietuvos ir čia likusios gausios giminės. Bet ne, užsienyje mane laiko ne vien palankesnė finansinė situacija. Aš myliu Lietuvą, bet aš mylėjau ir Angliją, pirmą šalį, kurioje gyvenau savarankiškai, toli nuo tėvų, kur išmokau pati save išlaikyti ir brendau kaip asmenybė. Anglijoje gavau neblogą išsilavinimą, sutikau nuostabių ilgamečiais draugais tapusių žmonių, atradau save ir aiškiau ėmiau suvokti savo kaip lietuvės tapatybę pasaulyje. Ir nors gyvenant Anglijoje man dar nesinorėjo Anglijos pilietybės, nesunkiai galiu įsivaizduoti, kaip ilgainiui noras dalyvauti gyvenamos šalies politikoje vis stiprėtų. Bet gyvenimas susiklostė taip, kad pamilau Ameriką.

Ne visi išvykstantys iš Lietuvos yra ekonominiai emigrantai – nors apskritai šį emigrantų rūšiavimą matau kaip ydingą ir skaidantį  visuomenę, – žmonės išvyksta ir svetur lieka dėl įvairiausių priežasčių: studijų, darbų, mainų programų arba net trumpų atostogų, kurių metu imi ir sutinki savo žmogų. O ką tada daryti? Turbūt dauguma emigrantų su manimi sutiks – nė vienas išvažiuodamas sąmoningai neišsižadėjo Lietuvos. Keliaudama po Havajus susipažinau su savo būsimuoju vyru. Čia gimė mūsų dukterys, ir, nors jos abi supranta ir kalba lietuviškai, vis tik žodis „gimtinė“ mergaitėms jau turės kitą reikšmę nei man. Kaip aš galiu nenorėti dalyvauti JAV politiniame gyvenime? Tai yra šalis, kurioje gyvenu ir dirbu, šalis, nuolat plečianti mano suvokimo ribas, čia bent kurį laiką augs mano vaikai, aš kalbu šios šalies valstybine kalba, suprantu humorą. Kodėl turėčiau būti neverta balsuoti JAV rinkimuose, jei mano stalčiuje guli lietuviškas pasas? Pernai buvau nuėjusi pasikalbėti dėl galimos laikinosios vaikų globos, bet net nepradėjus gilintis man buvo pasakyta: JAV laikinaisiais vaikų globėjais gali tapti tik JAV piliečiai. Ir šis yra tik vienas pavyzdys iš daugelio, kodėl lietuviui emigrantui gali reikėti kitos valstybės paso – dėl darbų, gyvenimo tikslų ar tiesiog meilės ir tai šaliai, kurioje gyveni. Dar po dešimties metų jau galėsiu sakyti, kad pusę gyvenimo pragyvenau ne Lietuvoje. Pusė gyvenimo – daug ar mažai?

Kai kurie Lietuvoje tepraleidę tik paauglystę, o kai kurie čia net nesilankę vis tiek save laiko lietuviais. Graudinamės pamatę vaizdo įrašą su laužyta lietuvių kalba prabylančiais Pietų Amerikos gyventojais ir didžiuojamės, kad jie iki šiol tapatinasi su lietuviais. Bet tuoj piktinamės, kai Lietuvoje gimęs ir užaugęs žmogus po penkiolikos metų JAV ima tapatintis ir su šia šalimi. Dvigubi standartai akivaizdūs: tautinis sentimentas leistinas ir net skatinamas, kaip ir dviguba pilietybė leidžiama iki 1990-ųjų metų iš Lietuvos pro geležinę uždangą pabėgusiesiems ir jų palikuonims. Atrodo, ir suprantama, kad jie kalba su akcentu ir kad jie tapatinasi su dviem tautybėmis tuo pat metu. Tik kodėl viskas verčiasi aukštyn kojomis kalbant apie vėlesnius emigrantus, besitapatinančius su Lietuva ir su valstybe, kurioje jie vėliau sukūrė ir tebekuria gyvenimą?

Dar keli komentaruose pastebėti niuansai, kuriuos man maga paminėti. „Kodėl emigrantai mums renka valdžią, jei jie nedalyvauja politikoje?“

Visų pirma emigrantai nerenka visos valdžios – balsuoja tik už vieną atstovą Seime, atstovaujantį dar ir vienai Vilniaus apygardai. O klausimas dėl domėjimosi ir dalyvavimo politikoje apskritai juokingas. Kuo Lietuvos gyventojų domėjimasis skiriasi nuo statistinio Airijoje gyvenančio Andriaus? Juk gyvenantieji Lietuvoje neina kas dieną gyvai pasiklausyti Seimo posėdžių, bet visas žinias, kaip ir dauguma pasaulio, perskaito internete arba pažiūri per televiziją. Čia jau lyg ir nieko nereikėtų pridurti, bet pabūsiu kantri: mes, emigrantai, lygiai taip pat kaip Lietuvoje gyvenantys, skaitome ir žiūrime žinias. Bendrą tautos nuotaiką mes, emigrantai, pajuntame skambindami  Lietuvoje likusiems giminaičiams ir iš socialinių medijų ir, nors sutinku, kad tai nėra visiškai gyvas pajautimas, kaip antai svetimo pokalbio nuotrupų troleibuse pasiklausymas, vis tik mes turime ir pranašumą – gebėjimą į Lietuvą žvelgti iš kitos perspektyvos, tarptautiniame kontekste.

Ir, žinoma, likusiųjų gyventi Lietuvoje pasiaukojanti ištikimybė, jų pačių kone prilyginama heroizmui, nes „mes likome čia kurti Lietuvą“, tartum bet koks finansinis, intelektinis ar kultūrinis emigravusiųjų indėlis būtų mažiau vertingas už tiesiog fizinį buvimą Lietuvoje, galbūt dirbant visuomenės labui, o gal ir nieko neveikiant, tiesiog būnant, trūnijant, laukiant geresnių laikų ir piktinantis.

Jonas Mekas, Arvydas Sabonis, Edgaras Montvidas, Mirga Gražinytė-Tyla, Rūta Šepetys – čia vos keli pirmi galvon man šovę vardai. Ar galite įsivaizduoti jų darbus be pasaulinio konteksto?

O tūkstančiai lietuvių, dirbančių JK ar Norvegijos fabrikuose ir slaugymo namuose – kaip manote, kas susiuntė tą milijardą eurų per metus, iš kurio kiekvienam Lietuvoje ištikimai likusiam žmogui vidutiniškai teko po keturis šimtus?

Fizinio buvimo Lietuvoje herojizavimas yra absurdiškas: ar tai reiškia, kad čia gyvenantys perka išskirtinai lietuviškas prekes? Ar Lietuvos gyventojai nedirba ir nėra susiję su jokiomis užsienio kompanijomis? Bananai ant jūsų virtuvės spintelės, bankas, kurio turite debetinę, o gal ir kreditinę kortelę, jūsų vairuojamas automobilis, mobilusis telefonas – viskas nelietuviška. Tautybė – tai kalba, vertybės ir pilietybė, bet šiems dalykams išsaugoti nebūtina stovėti apsikabinus ąžuolą. Pasaulis globalėja, įvairios šalys tampa vis artimesnės, susisiedamos ekonominiais, socialiniais, pilietiniais ryšiais.

Pamilęs kitą šalį lietuvis nėra Lietuvos išdavikas. Vienu metu galima mylėti, gyventi ir kurti dviejose valstybėse.

Beje, už šį mano Havajuose parašytą rašinį, kaip ir už visas mano lietuviškas knygas, buvo nuskaičiuoti mokesčiai Lietuvos Respublikai.