„Per daug amerikiečių visuomenės sluoksnių pelnosi iš dalyvavimo amžinuose karuose, kad Jungtinės Amerikos Valstijos kada nors liautųsi veltis į ginkluotus konfliktus“, – rašo žurnale „American Conservative“ jo leidėjas Jonas Basilas Utley`is.
„Per daug amerikiečių visuomenės sluoksnių pelnosi iš dalyvavimo amžinuose karuose, kad Jungtinės Amerikos Valstijos kada nors liautųsi veltis į ginkluotus konfliktus“, – rašo žurnale „American Conservative“ jo leidėjas Jonas Basilas Utley`is.
„Amerika savo karų nelaimi, nes „laimėti karą“ nėra pagrindinis amerikiečių kariavimo tikslas. Pergalė ar pralaimėjimas neturi Jungtinėms Amerikos Valstijoms ant savo pačių kailio juntamų, tiesioginių pasekmių, – teigia J. B. Utley`is. – Ogi todėl, kad „karai, kuriuos mes, amerikiečiai, renkamės pradėti, netarnauja mūsų gyvybiniams nacionaliniams interesams, juos pralaimėti nereiškia, kad priešas užims mūsų teritoriją ar sunaikins mūsų miestus.“
Toliau jis išvardija keletą priežasčių, kodėl, jo manymu, Amerika dažnai pasirenka mestis į tokius karus. Prie to netrukus prieisime, tačiau pirmiausia paklauskime, o kas gi tas J. B. Utley`is?
Tai 1934 m. Maskvoje gimęs ir 1939 m. britės motinos į Vakarus išsivežtas, vėliau Amerikoje diplomatijos ir politikos mokslus baigęs antikomunistinis veikėjas, žurnalistas, leidėjas, verslininkas.
Jo tėvas, tarybinis ekonomistas ir prekybos atstovas Arkadijus Berdičevskis, Rusijos žydas, Stalino 1936 m. pasiųstas į Gulagą, kur tikriausiai būtų be pėdsakų ir pradingęs, jeigu nebūtų susituokęs su komunistuojančia anglų žurnaliste, rašytoja Freda Utley. Tad jis nedingo, tačiau 1938 m. kovo 30 d. vis tiek buvo sušaudytas Vorkutoje, nes išdrįso vadovauti kalinių bado streikui.
Tuo tarpu tėvai savo sūneliui buvo gudriai davę motinos svetimšalės pavardę tam atvejui, jeigu reikėtų emigruoti, o tai 1939 m. F. Utley su sūneliu ir padarė. Ji, kaip ir nemažai kitų komunistų, iš pradžių Stalinu susižavėjusių, bet vėliau susipratusių, tapo ne tik stalinizmo, bet ir trockizmo, kuriuo neteisingai buvo kaltinamas jos vyras, priešininke, priėmė Amerikos pilietybę ir įsijungė į antitotalitarinį sąjūdį, nusistačiusį ir prieš nacius, ir prieš bolševikus.
Jau 1940 m. išleistoje knygoje „Svajonė, kurios netekome: Sovietų Rusija tada ir dabar“ F. Utley aprašė „ir savo asmeniškas patirtis per tuos penkerius su puse metų, kuriuos praleidau gyvendama SSSR, ir tą naują išnaudojimo sistemą, kurią Rusijoje įvedė komunistų diktatūra.“
Jos žodžiais, visi, kas žino, koks Rusijoje dabar gyvenimas, turi suprasti, kad ši nauja visuomenė neturi nieko bendro su ta laisvų ir lygių žmonių bendruomene, kurią socialistai tikėjo įsitvirtinsiant po kapitalizmo sistemos žlugimo.
Stalinas ir jo budeliai ne tik turi daugiau absoliučios galios nei bet koks praeities amžių despotas, tačiau aišku ir tai, jog Rusijos žmonės maitinasi, gyvena ir rengiasi dar prasčiau nei prieš bolševikų revoliuciją.
Jos sūnus J. B. Utley`is sekė motinos pėdomis ne tuo atžvilgiu, kad kada nors pats būtų simpatizavęs komunizmui ir po to, susidūręs su realybe, atsivertęs, bet tuo, kad nuo pat ankstyvos jaunystės turėjo tas pažiūras, kurias motina priėmė tik gerokai subrendusi.
Jis įsijungė į Amerikos konservatorių gretas, tačiau, kaip ir motina, išlaikė individualų požiūrį. Ji buvo pasmerkusi britų ir amerikiečių įvykdytą Drezdeno bombardavimą, o sūnus įsitikinęs, kad ir dabar Vašingtonas „suinteresuotas kai kurių karų nelaimėti, bet turi priežasčių į nepabaigiamus karus įsivelti.“
„Karai išlaiko labai pelningas sutartis tiekti reikmenis, įsigyti ir sukurti naujus ginklus, universitetų fakultetuose užsakyti strateginius tyrimus. Karo metu kas gi suabejos bet kokiomis Pentagono išlaidomis „Amerikai apginti“, – klausia J. B. Utley`is.
Jis priduria, jog „besitęsiantys konfliktai atideda sunkius“, bet, jo nuomone, būtinus „sprendimus dėl išlaidų gynybai sumažinimo, įskaitant nebereikalingų karinių bazių uždarymą, besidubliuojančių sistemų nukarpymą ir priemones išteklių švaistymui pristabdyti.“
Čia J. B. Utley`is nurodė ir į savo ankstesnį, 2013 m. parašytą straipsnį, kuriame teigė, jog „didžiausia grėsmė mūsų nacionaliniam saugumui yra tai, kaip brangiai kainuoja mūsų militarizmas“. Dabar jis pacitavo „gerą Šekspyro patarimą karaliui turėti daug užsienio karų tam, kad būtų ramu namie“.
Be to, „pradėti karus – tai istorijoje pasitvirtinęs būdas karaliams (ir prezidentams) pasididinti populiarumą ir išvengti griežtų reformų šalies viduje žūtbūtinėms problemoms išspręsti. Karai leidžia tai atidėti.
Tik prisiminkite, kaip George`as W. Bushas laimėjo rinkimus pažadais subalansuoti biudžetą, reformuoti sveikatos apsaugą ir prie bankroto artėjančią pensijų sistemą, sutvarkyti gamtos apsaugą, suvaldyti mokytojų profsąjungas [kurios, konservatorių nuomone, Amerikoje piktnaudžiauja savo padėtimi – aut. past.], atstatyti mūsų griūvančią infrastruktūrą ir panašiai.
Vietoj to dėl karo Irake ir Afganistane visi šie rūpesčiai nušluoti į pakampę. Bushą perrinkus karo ir socialinių išlaidų sukeltas biudžeto deficitas augo, o nacionalinis įsiskolinimas padidėjo netgi trilijonais dolerių.“
„Iš karo ir iš to, kad Amerika įsigyja daugiau priešų, nuo kurių reikia saugotis, lobsta ir privatūs „kontraktoriai“, ir Vašingtono veikėjai, ir kabelinė televizija, ir daugelis kitų interesų, – rašo J. B. Utley`is ir savo ilgo straipsnio pabaigoje dar mėsteli tokią mintį:
„Mes ne pirmoji imperija su tokia problema. Tačiau praeityje tokius nesibaigiančius karus ribojo jų išlaidos. O Amerika visada gali, bent kol kas, pasiskolinti tuos pinigus iš užsieniečių.
Pagalvokime, kinams, jau paskolinusiems mums tiek daug tų pinigų, iš Amerikos lėto savęs silpninimo daužant galvas prieš religinius fanatikus, būnant šimtų tūkstančių nekaltų žmonių mirties priežastimi ir taip didelę dalį musulmionų paverčiant mūsų priešais, – kinams kokia didžiulė iš to nauda!
Bet ne jiems vieniems. Kaip tarė senatorius Randas Paulas, juk tai amerikiečių karo ereliai, kurie užkūrė grupuotę „Islamo valstybė“ ir didelę dalį chaoso Artimuosiuose Rytuose.
Antra vertus, mes iš tiesų karų ir nepralaimime. Kaip sako į poilsį pasitraukęs keturių žvaigždučių jūrų pėstininkų generolas James`as Mattisas, Amerika karų nepralaimi, jai tik nusibosta ir ji iš jų pasitraukia.“
Tokios tad mintys Maskvoje gimusio amerikiečio, bandančio atkreipti dėmesį į tai, ką laiko savo naujosios tėvynės klystkeliais, remdamasis nuo Rusijos vadovų nukentėjusių savo tėvų patirtimis – tėvo, kurį Stalinas nužudė, ir motinos, kuri pradžioje Stalinu patikėjusi, vėliau prieš jį atsuko savo žurnalistinius ginklus, kuriais dabar naudojasi ir sūnus.
Komentaras skalbėjo per LRT Radiją.
