Nuomonės

2019.05.04 13:21

Raimonda Agnė Medeišienė. „Negaliu sau to leisti“

LRT.lt 2019.05.04 13:21

Kiek kartų girdėjome frazę „Negaliu sau to leisti“? Kiek kartų patys sau tą sakėme ar apie save kitiems?

Dažnai frazė iššoka kalbant apie finansinius dalykus: štai jis, ji, jie, jos gali sau leisti būstą, atostogas, naują rankinę, o aš štai na niekaip. Nes vaikams reikia korepetitoriaus, būrelių, paskolos spaudžia. Taip pavargau… Kelionė? Kokia dar kelionė? Kokie nebrangūs skrydžiai, kokios dar galimybės? Trumpos išvykos pasiūlymas tampa daina „Negaliu sau leisti” su priedainiu „nėra kas prižiūri paauglių vaikų, kačių, šunų ar papūgėlių”. Rimtai? Tris dienas draugai ar giminaičiai nepagelbės? Ar tikrai apgalvoti visi galimi variantai?

Kita kategorija – laiko sau skyrimas. Tu gali skaityti knygas, išbėgti į kiną, susitikti su draugais kitame mieste?  Frazė išleidžiama kaip priekaištas – nes jei tu tai gali, vadinasi, gyveni nerūpestingai, nežinai, ką reiškia tas anas trečias (vardinamos bėdos), o aš štai negaliu sau to leisti. Gal kada nors, kai – čia vardinamos beveik neįgyvendinamos sąlygos, ir, be menkiausių abejonių, joms ūmai išsisprendus, būtų atrasti kiti stabdžiai.

Kai pasižiūri iš šono, visi negalėjimo sau leisti barjerai susikuriami galvoje. Sukuriamas toks įvaizdis su aukos prieskoniu ir nekeičiamomis taisyklėmis. Kodėl? Nes šiaip daug darbo pergalvoti kitus variantus, perplanuoti dienotvarkes. Tiesa, tas tikrai didelis darbas. Kartais nesinori nieko judinti nujaučiant sunkiasvores artimųjų reakcijas, nuo švelnesnio kalibro atsidūsėjimų (negi mums ir taip negerai?) iki viską užkertančių (ir ką čia išsigalvoji, juk kiti…). Vidurio nėra. Tas vargina. Vien nuo tokių nujaučiamų reakcijų nesinori sau leisti jokių diskusijų. Bet tik kurį laiką.  Nes jis, ji, jie, jos –kiti. Ne aš. Ne mes.

Dar yra bjauri nesėkmės baimė: o kas, jei pabandysiu, investuosiu jėgų, energijos į strategavimą, vargais įtikinsiu arti esančius pabandyti, ir va nepaeis? Gali būti.

Rodos, na ir kas? Visada galima pasijuokti iš savo nesėkmių. Tik kažkodėl mūsų visuomenėje toks nepiktas juoko forma nesėkmės aptarimas nepopuliarus. Mūsuose vis dar itin paklausios absoliučios sėkmės istorijos, kai gyvenimo ar profesinės veiklos kreivė kyla 45 laipsnių kampu. Dar geriau – šauna raketa į kosmosą.

Taip nebūna? Tada reikia sugalvoti ir kitus įtikinti, kad man būtent taip ir atsitiko. Turi transliuoti amžiną sėkmę.

Yra ir sėkmės baimė. O kas, jei pabandysi, ir paeis? Atsiras naujų galimybių, kokybiškesnio laiko, kurį laiką bus tiesiog smagiau gyventi – kas tada?

Turbūt pastebėjote, kai renkatės naują maršrutą, tarkim, keliauti iš darbo į namus, pirmus kartus jis atrodo ilgokas. Tapęs vis labiau atpažįstamu, atstumas sutrumpėja. Mūsų smegenims nebereikia dirbti  papildomo darbo, ir galime tiesiog mėgautis kelione.

Taip ir su pabandymais. Didis nerimas ir perkrovos smegenims gresia tik pirmus kartus. Prie pokyčių priprantama. Prie sėkmės – taip pat.

Vis vien manai, kad negali sau leisti drąsesnės minties savoje galvoje? Tuomet man tikrai labai labai gaila…

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.