Hiroko keliasi šeštą kas rytą ir užpliko arbatą tėvui. Ant spintelės prie arbatos puodelio pastato jo mėgstamus skanėstus. Nesvarbu, kad tėvas mirė prieš trisdešimt metų. Spintelė – šeimos altorius.
Ant jos stovi ir brangus grotuvas. Hiroko – Amerikos žurnalisto ir universiteto dėstytojo afroamerikiečio žmona. Jau seniai jie persikėlė į Tokiją. Hiroko dirba europietiškų drabužių parduotuvėje. Kai gauna išeiginę, važiuoja pasikalbėti su motina.
Dvi valandos traukiniu ten, dvi valandos atgal. Motina mirė 1978 metais. Hiroko iki šiol prisimena: kai ji buvo maža, bėgo per kambarį, užkliuvo už kėdės, griuvo. Kai atsikėlė, spyrė į ją. Buvo subarta ir liepta atsiprašyti kėdės. „Kėdė turi sielą ir širdį. Ji nekalta, kad tu griuvai.“
Kai Lietuva išsilaisvino ir pradėjome važinėti į užsienį, kelionių agentūros pakviesdavo mane vadovauti grupėms, vykstančioms į Japoniją. Lėktuvas iš Amsterdamo ar Paryžiaus skrenda iki Tokijo keliolika valandų. Negalėdavai nepastebėti studentiško amžiaus japoniukių, tarp jų ir vienas kitas vaikinas, vaikščiojančių boingo takais tarp eilių aiškiai daugiau, negu reikia. Iš jų kūno kalbos suprasi klausimą: „Ar nematai, kokia aš graži?“
Paskui sužinojau – tai grįžta namo jaunuoliai, Europoje pasidarę akių vokų operaciją. Dabar akys didelės, truputį apspangusios. Kai kurie ir savo puikius kaip juodvarnio sparnas plaukus persidažę geltonai. Holivudas laukia jų, nesulaukia.
Bet tai menkas procentas, tik iš Harajuku rajono Tokijuje. Nes tokia kelionė ir pati operacija kainuoja pekliškai brangiai. Be to, reikia būti tikriems, kad tėvai neišmes iš namų.
Europietiškai amerikietiška civilizacija lėtu žingsniu smelkiasi į Japoniją. Į architektūrą, techniką ir technologiją, kiną, drabužių madas – taip. Tačiau anglų kalba, visą laiką rodo tyrimai, Japonija atsilieka nuo visų kaimynų – nuo Kambodžos, Tailando, Indonezijos, net nuo Šiaurės Korėjos. Nepaisant to, turistai plūsta į Tekančios Saulės šalį. 2003-iaisiais jų atvyko penki milijonai per metus. 31 milijonas per praėjusius 2018-uosius. Manoma, kad 2020-aisiais (Olimpiada) bus 40 milijonų. Nes žmonės ieško kitoniškumų. Japonijoje suras.
Ta didelė, civilizuota šalis tebėra – nėra kito žodžio – pagoniška. Garbina ir meldžiasi protėviams. Kiekviena kalva, gojus, upelis, žinoma, saulė ir mėnulis, net žmogaus rankomis padaryti daiktai yra šventi. Pažiūrėkite į japonų kalendorių. Švenčių daug, ir visos susietos su gamta. Laužų šventė prašant gero derliaus. Ir taip visus metus.
Požiūris į moteris irgi tradicinis. Eidama ji turi sekti vyrą-šeimininką, bet, jeigu ji gera japonė, eis atsilikusi nuo jo per tris žingsnius. Restorane padavėja prišliauš prie jūsų staliuko ant kelių. Jeigu restoranas geras.
Japonų tikyba turi vardą. Šintoizmas. Vyriausiasis žynys – imperatorius. Bet tas žodis gali reikšti viena, o jo prasmė gali būti visai kita, istorijos pakeista. Europoje imperatoriai buvo visagaliai, be jokių kalbų. Japonijoje irgi. Ir daug daugiau. Iki 1945-ųjų jis buvo dievas. Japonija per karą buvo sutriuškinta ir pasirašė besąlygišką kapituliaciją. Bet vėl prasmės keičiasi.
„Besąlygiška“, bet su sąlyga, kad imperatorius liks ir negalės būti teisiamas. Iš nugalėtojų pusės irgi papildoma sąlyga. Liks, jeigu viešai paskelbs, kad jis ne dievas, ir klausys (tai nebuvo skelbta) Amerikos okupacinių jėgų vado nurodymų. Taip imperatorius Hirochito išvengė teismo. Už baisiai žiaurius nusikaltimus, apie kuriuos jis negalėjo nežinoti, galėjo būti pakartas.
Japonijoje kiekvienas imperatorius turi savo asmeninę epochą. To, kuris buvo priverstas pasiduoti, epocha vadinasi Šiova, šventa taika. Jo sūnaus, dabar pasitraukiančio, Akahito epocha vadinasi Heisai: „Taika visur“. „Chrizantemos“ sostą užims jo sūnus Narahito. Jam 59-eri. Jis bus 126-tas Japonijos imperatorius, japoniškai „Tanio“ arba „Dangiškasis valdovas“. Mokslininkai įrodė, kad giminė tęsiasi nuo VI mūsų epochos amžiaus.
Imperatorius oficialiai sės į sostą šių metų spalio 22-ąją, bet šių metų gegužės 1-ą dieną apie tai bus paskelbta oficialiai.
Kokia jo vieta pasaulyje? Jis nevaldo. Jis Japonijos simbolis.
