Nuomonės

2019.04.29 11:35

Jurga Tvaskienė. Referendumas dėl pilietybės: o kas, jeigu jie gaus naudos?

Jurga Tvaskienė2019.04.29 11:35

Vėl iš naujo planuojamas referendumas dėl dvigubos pilietybės – lyg dešimtmetį neslopstantis galvos skausmas. Nors visos be išimties valdžios žadėjo išspręsti šį klausimą, aiškus, o ne emocijomis paremtas argumentas, kodėl to reikia, iki šiol nesuformuluotas, tad takoskyra tarp likusiųjų „čia“ ir išvykusiųjų „ten“ tik gilėja. „Jeigu jie turės dvi pilietybes, tai gaus ir dvigubą naudą“, – toks leitmotyvas skamba anoniminiuose komentaruose.

Vyriausioji rinkimų komisija per įvairius žiniasklaidos kanalus jau kelias savaites skelbia: „Tavo balsas privalo būti išgirstas – ateik balsuoti.“ Ar supratote, kad tai raginimas dalyvauti referendumuose dėl dvigubos pilietybės (dabar jį siūlo vadinti referendumu dėl pilietybės išsaugojimo) bei Seimo narių skaičiaus mažinimo? Ar vis dar galvojate, kad gegužės 12-oji – tai naujo prezidento rinkimų diena?

Lygiai prieš metus Pasaulio lietuvių bendruomenės komisija pasirašė kreipimąsi į Seimą ir vyriausybę, jau tuo metu tvirtai žadėjusius rengti referendumą dėl dvigubos pilietybės, ragindama nedelsiant pradėti jo viešinimo kampaniją. „Liko beveik metai iki tikėtino referendumo, tačiau šiuo metu dar nėra sutarta dėl konkrečios formuluotės, nėra tinkamai pasiruošta, nėra tam skiriamų lėšų, ir manome, kad jau šiandien tą referendumą baigiame pralošti!“, – nuskambėjo prašymas.

Kada startavo referendumo viešinimo kampanija? Taip, tik prieš kelias savaites, balandžio pradžioje. Vos mėnuo skirtas tam, kad rinkėjai apsispręstų masiškai, kaip iki šiol pasielgė tik balsuodami už Nepriklausomybę ir narystę Europos Sąjungoje, ateiti prie balsadėžių. Kad ir kiek bandė net kelių kadencijų valdantieji švelninti būtent sprendimui dėl dvigubos pilietybės skirto referendumo reikalavimus, nepalenkiamas Konstitucinis Teismas paliko galioti bendrą nuostatą: tik daugiau nei pusės balsavimo teisę turinčių šalies gyventojų, taigi maždaug 1,3 mln. rinkėjų, teigiama nuostata leistų neprarasti Lietuvos pilietybės, prisiekus kitai valstybei.

Prieš pusmetį Užsienio reikalų ministerijos užsakymu atlikta apklausa rodo, kad balsuoti šiame referendume ketintų (galbūt) 57 proc. gyventojų. Galbūt – tai jei švies saulė arba jei lis lietus, arba dėl kažko kito, nes talonų alui bei skalbimo milteliams dabartinio referendumo rėmėjai juk tikrai nedalins. 57 proc. rinkėjų, kurie galbūt ateis, reikš referendumo pralaimėjimą, ne pergalę – taip po apklausos sakė užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. Akivaizdu, manydamas, kad visi atėjusieji „už“ nepasisakys.

Ar tikrai taip, klausite, kai net prezidentė teigia, kad emigracija palietė beveik kiekvieną Lietuvos šeimą? Ar likusieji čia nesurems pečių ir net be papildomų raginimų neateis balsuoti už tai, kad jų broliai, seserys, vaikai ar draugai kokioje Airijoje, dėl geresnių darbo ar pragyvenimo sąlygų pasiprašę tos šalies pilietybės, išsaugotų ir lietuvišką pasą – labiausiai apčiuopiamą saitą su gimtine? Už jų teisę rinkti tokius politikus, kuriems atėjus į valdžią išvykusieji norėtų sugrįžti? Už jų pasirengimą tarnauti Tėvynei, kai ji pašauks?

Turbūt ne. Ir tam įtakos turi net keli momentai. Pirmiausia – referendumo iniciatorių gudravimai iki šiol neapibrėžiant, kokių valstybių pilietybę įgiję tautiečiai liktų ir Lietuvos piliečiai. Euroatlantinės integracijos šalys – kas tai? Juk konkretaus sąrašo, kuris jau senokai žadamas, nėra iki šiol.

Dalis balsuosiančių ar galinčių balsuoti išgirs ir kalbas apie galimas grėsmes iš Rytų, esą sustiprėsiančias sulig dvigubos pilietybės atsiradimu. Galų gale koją pakišti gali ir referendumo aktyvių palaikytojų – sąmoningai ar ne – kalbų nulemtas tautiečių supriešinimas. Būtent taip prašosi įvertinami pareiškimai bandant pateisinti tą pačią dieną planuojamo dar vieno referendumo – dėl Seimo narių skaičiaus mažinimo – sumanymą. Esą seimūnų skaičių reikia apkarpyti, nes jų atstovaujamų Lietuvos gyventojų dėl emigracijos sumažėjo, o tie, emigravusieji, pažiūrėkite, kiek aktyvūs rinkimuose – kiek jų registruojasi ir kiek realiai balsuoja.

Mažai balsuoja – patvirtins net greitas žvilgtelėjimas į Vyriausiosios rinkimų komisijos puslapį. Tai kodėl, taip vertinant, jiems reikėtų padėti išsaugoti Lietuvos pilietybę – pagrindinę teisės balsuoti garantiją?!

„Tai ar mums reikia, kad užjūrio pilietis mums išrinktų valdžią, čia negyvendamas ir potencialiai neatskirdamas propagandos nuo žinių?“ – dėl to klausia tūlas potencialus referendumo dalyvis. O kitas jam paantrina: „Dviguba pilietybė žmogui duoda galimybę naudotis abejų šalių privalumais. Tai reiškia, kad net pensiją žmogus gaus dviejose šalyse, nes ir ten, ir ten „biškį dirbo“ – ar mums to reikia?“

Šio referendumo organizatoriai nepadarė nieko – beveik nieko, kad prieš šį referendumą būtų sukurtas „labai kūrybingas priemonių paketas“, apie kurį kalbėta jau prieš kelerius metus ir kuris būtų atskleidęs galimybės įgyti dvigubą pilietybę privalumus – tiek valstybei Lietuvai, tiek jos piliečiams, be mitų ir legendų, skatinamų elementarios informacijos trūkumo.

Užuot to ėmęsi, politikai apsuko dar vieną ratą, kuris nuo 2006-ųjų, kai Konstitucinis Teismas išaiškino, kad dviguba pilietybė gali būti tik reta išimtis, o ne įprastinis sprendimas, užsukamas jau ne pirmą kartą. Viskas kartojasi: partijos eina į rinkimus su rūpinimosi emigrantais šūkiais, partijos mezga kontaktus su Pasaulio lietuvių bendruomene, partijos teikia Seime iniciatyvas keisti Pilietybės įstatymą, nes būtent tokio sprendimo – taisyti teisės aktus, o ne Konstituciją, metai po metų prašo emigrantai. Seimas – eilinis Seimas – dėl tokio projekto net balsuoja, pasisako už. Prezidentas – eilinis prezidentas – sprendimą dėl jo nekonstitucingumo vetuoja. Eilinis Seimas pritaria veto – kaipgi kitaip. Dar atsiklausia Konstitucinio Teismo, kuris ir vėl pasiunčia visus į referendumą.

Tiesa, iki referendumo per dešimtmetį nukeliauta pirmąkart. Kas bus, jeigu jis neįvyks? Jokia tragedija, ne pirmą kartą sako politikai, pakartosime po penkerių ar 10 metų. Kas bus, jei referendumas vis dėlto įvyks? Skaičiuojama, kad į dvigubą pilietybę galėtų pretenduoti 800 tūkst. tautiečių. Beveik milijonas balsų prie tų legenda virstančių trijų milijonų. Tam tiesiog reikia pakilti ir ateiti prie balsasdėžių.