Nuomonės

2019.04.24 16:23

Indrė Makaraitytė. Valdžios remiami veikėjai spaudžia žurnalistus: išbandytos priemonės vėl paleistos į trasą

Indrė Makaraitytė, LRT Tyrimų skyriaus vadovė2019.04.24 16:23

Knygelių apie Mikę Pūkuotuką galima rasti visur, kur tik yra užuomina apie prekybą knygomis. Plonyčių ir storesnių, ir vaikai jas mėgsta. Atrodo, visos knygos baigiasi sakiniu, konstatuojančiu, kad Mikė Pūkuotukas buvo menko protelio, bet mielas ir geranoriškas meškutis. Ir pats Mikė vis pabrėžia esąs „žioplas apsigavėlis ir Labai Mažo Protelio Meškiukas“.

Šiaip daug kam Mikė Pūkuotukas simpatingas, ir kaip herojus jis yra vertinamas, kad nebijo klausti, nėra arogantiškas visažinis, ir už užslėptos išminties perlus, tačiau tose plačiai tiražuojamose plonose ir vieną kitą eurą kainuojančiose knygelėse šiems perlams sužibėti pritrūksta ir vietos, ir laiko.

Ir tuomet jos atrodo ir yra skaitomos taip, lyg Mikės Pūkuotuko pasakaitės būtų odė kvailystei.

Gal, sakau, Pūkuotuko prisiskaitę vaikai, o vėliau – ir suaugę, išsiugdo pernelyg daug atlaidumo siauraprotystei ar siauražiūrystei, o kai tokia tolerancija virsta politiniais pasirinkimais – juokų mažai. O šiame emocijų perpildytame socialinių tinklų amžiuje dar lengviau pasislėpti už Mikės Pūkuotuko naivumo kaukės ir mirksėti mažytėmis akutėmis – o aš juk nieko blogo nenorėjau.

Ar tikrai?

Štai jums veidrodis – Lietuvos žiniasklaida. Lietuvos žiniasklaidos laisvės būklė pasaulio kontekste yra įvertinta kaip gerėjanti. Žiniasklaidos laisvės indekse, kurį kasmet skelbia organizacija „Reporteriai be sienų“, Lietuva šiemet pakilo iki 30 vietos – šešiomis pozicijomis aukščiau, lyginant su pernai. Esą Lietuvos žurnalistai pamažu išsilaisvina „po daugelį metų trukusios vietos žiniasklaidos magnatų priespaudos“, o pastaruoju metu pagreitį įgavo nepriklausomų žurnalistinių tyrimų iniciatyvos.

Išties tiriamajai žurnalistikai itin daug dėmesio jau skiria ir nacionalinis transliuotojas, ir komercinės žiniasklaidos priemonės. Šiaip tai yra tikrai nemenkas iššūkis. Žmonių šį darbą dirbti netrūktų, bet užkabinus kad ir viešųjų pirkimų temą, kuri neišsemiama, gali užtaikyti ant kokio intereso, ir žurnalisto darbas neišvys dienos šviesos.

Tiriamoji žurnalistika daug kur pasaulyje sulaukia spaudimo. Nuo 2014-ųjų iki paskutinės praėjusių metų dienos žiniasklaidos cenzūros indekso sudarytojai užfiksavo 206 atvejus 35 šalyse, kurios yra arba Europos Sąjungos šalys, arba turi glaudaus bendradarbiavimo sutartis, kai taikiniais buvo pasirinkti tiriamosios žurnalistikos žurnalistai.  

Ir priemonių čia, Lietuvoje, taip pat yra visokių, ir jos jau naudojamos. Kitos nei tik pašmėžuoti grasinimu – atsiimsiu reklamą. „Reporteriai be sienų“ pastebi, kad Lietuvos spaudos laisvė nukentėjo nuo tam tikrų valdžios iniciatyvų, bet net ne visos iniciatyvos yra matomos.  

LRT Tyrimų skyrius atskleidė buvusio Klaipėdos valstybinio jūrų uosto vadovo Arvydo Vaitkaus politinės kampanijos rėmėjus ir jų tarpusavio ryšius. Po kruopštaus žurnalistės Rūtos Juknevičiūtės ir kitų kolegų darbo pasimatė, jog tai, kad politinę Vaitkaus kelionę į Klaipėdos merus per valstiečių rinkimų sąskaitą rėmė uosto įmonių akcininkai ir vadovai, nebuvo atsitiktinumas, o šie ryšiai mezgėsi už valstybės pinigus investicijoms į uosto infrastruktūrą ir per viešuosius pirkimus. Net ir pralaimėjęs mero rinkimus, A. Vaitkus nebegalėjo dirbti uosto vadovu, nes, priimdamas finansinę paramą iš uosto kontroliuojamų įmonių akcininkų ir vadovų, jis įpuolė į interesų konfliktą.

Taip baigėsi politinė istorijos pusė, bet ne spaudimas žurnalistams.

Kurį laiką valstybinės įmonės – uosto – interneto svetainėje buvo galima rasti specialią ikonėlę, skirtą LRT Tyrimų skyriaus medžiagai apie uostą: ten buvo publikuojami ne tik uosto atsakymai į klausimus, bet ir visi klausimai, pasiteiravimai, kurie buvo siųsti. Pačių LRT tyrimų skyriaus straipsnių ten, žinoma, nebuvo, tačiau uosto ir jos buvusio vadovo A. Vaitkaus pozicija – taip. 

O LRT ir Tyrimų skyriaus darbas dabar yra užverstas skundais institucijoms, kurios tiria ir vertina žurnalistų darbą.

Nesupraskite šio aspekto neteisingai – kiekvienas turi teisę reikšti nepasitenkinimą, kritikuoti, skųsti ir žurnalistų etikos inspektoriui, ir Visuomenės informavimo etikos komisijai, ir ginti savo teises. Nėra žiniasklaida nekritikuojama šventa karvė, žurnalistai – taip pat žmonės, o Lietuvoje dar vis yra nemažai žiniasklaidos korupcijos apraiškų.

Bet yra teisių gynimas ir yra spaudimas. Tarp šių dviejų kategorijų – didžiulis skirtumas.

LRT tyrimus apie uostą minėtoms institucijoms yra apskundę ir Valstybinio Klaipėdos jūrų uosto direkcija, ir kiekvienas uosto verslininkas, paminėtas tyrimuose, ir įmonės, kurioms jie vadovauja arba kurių akcininkai jie yra. Ir netgi rinkimų sąrašas, kurį vedė A. Vaitkus ir kuriame jo komanda – dauguma uosto verslininkai.

Suskaičiavome, kad skundų, reikalavimų paneigti LRT ir kitos institucijos jau yra gavusios 18 ir, kai jau atrodo, jog daugiau nebeliko ko skųsti, gauname naują.

Skundus seka patikslinimai arba raštai, dabar jau iš visuomeninių organizacijų, kur žurnalistų darbas skundžiamas premjerui, prezidentei ir Seimo pirmininkui. 

Skundai plaukia tarsi iš skirtingų pusių – valstybinės įmonės, buvusio jos vadovo, uosto įmonių ir verslininkų, tačiau dalis šių skundų yra arba vienodi, arba juose šiek tiek kitaip surašyti tie patys reikalavimai. Dalį šių skundų, atrodo, rašė tie patys teisininkai, kurie net nematė reikalo pakeisti skundo teksto. Kai kuriems, ypač verslininkų, skundams surašyti samdomi advokatai išsinagrinėjo ne tik kiekvieną straipsnio ar komentaro sakinį, bet ir išpreparavo socialinių tinklų paskyrų komentarus.  

Jei skunduose – tie patys reikalavimai, kodėl nesusivienijus ir nepateikus vieno skundo?

Palyginkite, koks efektas, kai yra vienas skundas, pasirašytas kelių asmenų, ir aštuoniolika raštų, tarp kurių – skundai, reikalavimai paneigti, pareiškimai ir skundų papildymai.

Be to, reaguoti reikia į kiekvieną gautą skundą, ir kuo šis ilgesnis, tuo daugiau prie jo darbo. Jei skundas – keliolikos lapų, tai, žiūrėk, vienam jam atsakyti ir dienos neužtenka. Ir taip koks mėnuo iš metų – tik skundams.  Jei taip dažniau, žiūrėk, ir nėra kada prie kitų tyrimų sėsti, o dar gal ir abejonė sukirbės, ar verta prasidėti ir turėti tiek rūpesčių. Nes tik žurnalistų etikos inspektorės ir Visuomenės informavimo etikos komisijos sprendimais visa ši lavina gali ir nesibaigti. 

Vienas po kito plaukiantys skundai daro kur kas didesnį įspūdį pačioms žurnalistų darbą vertinančioms institucijoms. Tik jei jos žinotų, kad tai – ne aštuoniolika atskirų skundų, o suplanuota specialiai šiam tikslui – kovai su LRT, mūsų duomenimis, pasamdyto lobisto – akcija, galbūt suprastų, kad nieko bendra su savo teisių gynimu tai neturi.

Ir nieko bendra neturi su visuomenės teise žinoti. Žinoti, ne kas su kuo miega, o kas po paklodėmis perkeltine prasme „perka“ politinius sprendimus, o mums visiems mirksi mažytėmis kvailoko meškiuko akytėmis. Juk buvęs uosto vadovas dabar, garsiai kalba „valstiečiai“, ruošiamas naujoms pareigoms.