Nuomonės

2019.04.22 11:20

Mykolas Drunga. Žmogui skirta griauti ir statyti

Mykolas Drunga, apžvalgininkas2019.04.22 11:20

Iš gausybės straipsnių apie pasaulio žmones ne tik sukrėtusią, bet ir suartinusią tragediją Paryžiuje, šiam šv. Velykų savaitgaliui (nuo kančios  iki prisikėlimo!) turbūt geriausiai tiktų komentaras pavadinimu „Atstatant Dievo Motinos katedrą“ su paantrašte „civilizacija kuria, ji ištveria griuvimą – ir ji stato iš naujo“.

Komentarą amerikiečių žurnale „New Republic“ parašė teisininkas ir publicistas Jedediah Britton-Purdy. Jam degančio katedros bokšto griuvimas šį balandį Paryžiuje norom nenorom priminė 2001 m. rugsėjo 11-osios rytmetį matytą dviejų bokštų griuvimą Niujorke.

„Todėl visiškai atjaučiu ir suprantu tą prasmės paieškų tvaną, kuris skersai išilgai pasaulio išsiliejo internete, daugeliui pareiškiant, „kad bejėgiškai žiūrėti, kaip dega aštuonių šimtmečių senumo civilizacijos emblema, ženklina 2019-uosius būdingiau nei bet kas kita.

Tai amžius, kada liepsnos konteineryje atrodo taikančios į pačią civilizaciją ir skamba tamsūs įspėjimai apie Vakarų likimą.

Juk katedra pastatyta būti simboliu. O katastrofa visada atrodė simboliška, nuo istorinių tvanų, davusių pradžią biblinei Nojaus Arkos istorijai, per Lisabonos žemės drebėjimą 1755 m., vertusį filosofus suabejoti Dievo keliais, iki televizijos pamokslininko Pato Robertsono odiozinio pareiškimo, kad 2010 metų žemės drebėjimas Haityje buvo šiai šaliai bausmė už „sutarties su velniu“ pasirašymą.

Mūsų protai trokšte trokšta liepsnose įžvelgti prasmę, ypač tokiais laikais, kai mūsų politika ir viešasis gyvenimas patys jaučiasi trupantys ir apdegę, prisvilę.

Hannah Arendt savo knygoje „Žmogaus būklė“ rašė, jog tam tikros epochos prasmė kyla iš retų ir pavyzdingų veiksmų, kurie ją apibrėžia. Tai charizmatiška idėja.

Tačiau niekas per šį jauną tūkstantmetį nepridarė daugiau žalos negu šioje  H. Arendt šviesoje matomi dramatiškiausi veiksmai. Pamąstykime truputį ilgiau apie baisiuosius teroro išpuolius – nuo giūvančių Pasaulio prekybos centro bokštų per metro sprogdinimus Madride bei Londone iki skerdynių  Mumbajuje.

Šie nusikaltimai reikalavo interpretacijos. Interpretatoriai tai pavadino teroro amžiumi ir suteikė jam misiją – globalinį karą su islamiškuoju ekstremizmu.

Tada prasidėjo baisios, beprasmiškos invazijos. Visa tai susilydė į islamofobiją, kuri dabar įkvepia beatodairiškas spekuliacijas apie Dievo Motinos katedrą ir Amerikos prezidento D. Trumpo niekingas pastangas Atstovų rūmų narę, Somalyje gimusią Ilhaną Omarą susieti su Rugsėjo 11-ąją, drauge parodant tų degančių ir griūvančių pastatų vaizdus.

Mūsų simboliai turi polinkį mus pavergę nuo mūsų bėgti tolyn prie kitų taikinių.

Vienas iš aukščiausių civilizacijos gebėjimų yra katastrofos neperkrauti  prasmingumu, taigi nedaryti iš jos simbolio ar pranašingo ženklo. Žmonės, kuriems tai pavyksta, atsparūs tiek politinei terorizmo strategijai, tiek dar pavojingesnei baimės politikai, kuri maksimalų saugumą kelia aukščiau visų kitų gėrybių.

Tikėkimės, kad gaisras Dievo Motinos katedroje tebuvo atsitiktinumas, kitaip sakant, nelaimingas įvykis. Tačiau taip pat privalome pripažinti, kad jį matome per kitų katastrofų prizmę – matome jį jau kurį laiką rodomo teroro teatro ir mūsų politikos groteskiškų tragedijų šviesoje“, – rašo J. Britton-Purdy.

„Tačiau net kai esame katastrofos aukos, turime atsisakyti būti to teatro žiūrovais, turime netapti jo auditorija. Beprasmiškumas yra baisus dalykas, štai kodėl automatiškai griebiamės ieškoti prasmės, tai mums pasidaro beveik nenugalimu įpročiu.

Tačiau interpretuoti nelaimingą įvykį kaip visuotinės katastrofos apraišką, kaip atspindintį viso pasaulio padėtį, gali vesti prie dar blogesnių pasekmių.

Ko gero sveikiausia reakcija į Dievo Motinos katedros katastrofą yra ta, kuri, šalia sielvarto, neišleidžia iš akių to, kad katedros bokšto smailė iškilo per devynioliktą šimtmetį architekto Eugene‘o Viollet-le-Duc atliktą restauraciją, pakeitusią karaliaus Liudviko Šešioliktojo valdymo metu  nugriautą originalą.  

Dauguma konstrukcijų, visi miestai, kiekviena kultūra – absoliučiai viskas  be paliovos atkuriama, atstatoma žalos ir praradimo akivaizdoje. Gedėjimas ir atsinaujinimas tarpusavy susiję visą laiką – bent tol, kol  pasaulis ir gyvenimas jame tęsiasi.

Todėl netektis yra savo pačios prasmė, o civilizacija yra atkūrimų istorija“, – baigia savo straipsnį žurnale „New Republic“ teisininkas ir publicistas J. Britton-Purdy.

 

Paieškos rezultatai

20180218

Įkelk naujieną

Nuotraukos
Nuotraukos
Kelkite nuotraukas tiesiai iš kompiuterio arba spauskite pridėti nuotrauką/as
Nuorodos į audiovizualinę informaciją
Autorius