Nuomonės

2019.04.19 15:31

Raimonda Agnė Medeišienė. Apie komentarus – trumpai

Raimonda Agnė Medeišienė, apžvalgininkė2019.04.19 15:31

Nenauja, tačiau neprarandanti aktualumo tema – internetinės erdvės komentarai ir komentatoriai.

Imkime internetinius laikraščius. Portalus. Dėl priežasčių, kurių dabar nesiimu aptarinėti, tekstų ten yra visokių.

Dažnokai pranešimas arba ilgesnis straipsnis išverčiamas, paskubomis paredaguojamas arba ne, ir pateikiamas skaitytojui. Tiek to. Nesigilinkime į tokius.

Liūdniau, kai randi su deramu dėmesiu parašytą tekstą, ir kyla noras pasižiūrėti, ką kiti skaičiusieji mano šia tema.

Kad toks pažiūrėjimas nuvilia – pasakyti per mažai.

Būna vienas kitas adekvatus komentaras, kartais – kokios detalės patikslinimas. Žurnalistas, esu tikra, pasidžiaugia gauta papildoma informacija.

Visgi tuos kelis daigelius, kurie galėtų vesti į diskusijas, užgožia klasikinių komentatorių srautas. Pyktis, tulžinga ironija, visažiniškumas valdo tiek kiekiu, tiek negatyvios emocijos stiprumu.

Kaip žurnalistui treniruoti savo balsą, savo stuburą, kai jo darbas iššaukia tokias reakcijas? Nežinau.

Yra dar viena specifinė tekstų rūšis. Tai tekstai, susiję su mano pažįstamais ar man artimais  žmonėmis, tai yra arba jie rašo, arba apie juos rašo.

Ir šituo atveju mano santykiai su komentarais itin komplikuojasi. Kartą norėdama apsaugoti jautrų žmogų, skambinu jam ir sakau – klausyk, jau pasirodė interviu, tekstas visai neblogas, tik neskaityk komentarų. Ir dar nebaigusi sakinio supratau, kad savo skambučiu ką tik pastūmiau man brangų žmogų į komentarų liūną.

Su laiku išmokstama reaguoti nebesiskaudinant. Bet sunku patikėti, kad žmonės sugeba visai nereaguoti į komentarus. Supranti, kad komentuojama neįsigilinant į teksto turinį, neturint jokio supratimo apie srities specifiką, tačiau kaskart su nesuvokiamu priešiškumu, visažinio tonu nubraukiant žmogaus įdirbį ir pasiekimus. Ir šioje vietoje nelabai svarbu, ar komentuojantysis puola jauną žmogų, ar jau įsitvirtinusį  profesionalą, ar jau rimtą darbinę patirtį turintį žmogų. Kiekvienu atveju jis nuvertinamas.

Retorinis klausimas – kur dingsta dalykai, mokomi dar darželiuose, mokyklose, kolegijose, universitetuose, kurių žmogus pats mokosi gyvendamas visuomenėje, tai yra, kaip pateikti savo nuomonę, kaip ją apginti, kaip išgirsti pašnekovą, kaip išsakyti kritinę pastabą ir neįžeisti prelegento?

Komentarai reikalingi – taip keičiamasi nuomonėmis, taip diskutuojama. Visgi iki diskusijų mums dar neišmatuojamai toli.

Kaip paaiškinti tiems aktyvistams negatyvams, kad susilaikyti nekomentavus nėra labai sunku Ir net dažnu atveju sveika?

Kaip padėti jautresniems žmonėms greičiau suprasti, kad komentatoriai iš principo nenori asmeniškai įžeisti? Kad komentavimas jiems yra terapijos forma, būdas išgyventi su turimu pykčio pertekliumi. Kad  jie taip pasirinko leisti laisvalaikį ar net dienas – komentuodami.

Laimi tie, kurie ne tik teigia neskaitantys komentarų, bet ir sugeba to nedaryti. Nėra geresnio būdo apsaugoti save.

Truputį neramu, kad pagal visai realistiškas ateities prognozes tokių potencialių komentuotojų daugės dėl dirbtinio intelekto invazijos: vis daugiau žmonių turės daugiau laisvo laiko, mažiau galimybių įprasminti savo dienas kitu būdu, nei sėdint prie vienintelės laiko leidimo priemonės ir lango į pasaulį – kompiuterio.

Tai taip sakant, laikykitės ten, rašantieji, kuriantieji, veikiantieji, ir treniruokitės: reguliariai gausite jums skirtas porcijas.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Paieškos rezultatai

20180218

Įkelk naujieną

Nuotraukos
Nuotraukos
Kelkite nuotraukas tiesiai iš kompiuterio arba spauskite pridėti nuotrauką/as
Nuorodos į audiovizualinę informaciją
Autorius