Nuomonės

2019.04.20 15:42

Vaiva Rykštaitė. Apie vaikus sweatshop`uose, arba kodėl svarbu pirkti lietuviškas prekes

Vaiva Rykštaitė, rašytoja2019.04.20 15:42

Nesu tikra, ar JAV humoro serialas „Portlandia“ populiarus ir Lietuvoje, bet man ypač įsiminė prieš porą metų matyta serija apie vištą. Tiksliau, apie du žmones restorane, kurie prieš užsisakydami patiekalą iš vištienos nori žinoti, kaip užauginta buvo ta višta.

Ar nugyveno laimingą gyvenimą? Negavusi pakankamai išsamaus atsakymo iš padavėjo, porelė nusprendžia aplankyti vištų fermą ir viską išsiaiškinti savarankiškai. Tolesni šios serijos siužeto posūkiai mums jau ne tiek svarbūs, nes šios hiperbolės esmė – nuoširdus domėjimasis vartojamų produktų kilme.

Dar papasakosiu mūsų šeimos anekdotą, nutikusį realybėje septintajame dešimtmetyje, bet dabar, turbūt, dar aktualesnį. Taigi, mano tėtis, būdamas dar mažas berniukas, Kauno asfalto vaikas, pirmą kartą nuvežtas į kaimą ir pamatęs ten melžiamą karvę, nuoširdžiai nustebo: „Pienas gaunamas iš karvės?! O aš maniau, kad iš parduotuvės!“ 

Galėčiau juoktis iš to vaiko, jei pati žinočiau, kur ir kieno rankomis buvo surinktos šaldytos avietės mano glotnučiui, kurį šįryt suplakiau iš jų kartu su bananais ir špinatais. Arba kas pasiuvo mano marškinėlius? Prieš metus pastarasis klausimas su grotažyme socialinėse medijose buvo užduotas beveik šimtą milijonų kartų. #whomademyclothes? – gamintojų klausė mados revoliucijos savaitės įkvėpti vartotojai, dažnai fotografuodamiesi su savo pamėgtų prekinių ženklų drabužiais.

„I made your clothes“. Aš pasiuvau tavo drabužius. Internetu kaipmat nuvilnijo atsakymų banga, irgi su nuotraukomis, kuriose dažnai pozavo besišypsančios moterys iš trečiojo pasaulio šalių. Žodžiu, visi pasikalbėjo, pasifotografavo ir, rodos, išsiaiškino. Tačiau tiesa yra tokia, kad besišypsančios Bangladešo fabrikų darbininkės yra mažuma.

Dauguma jų dirba net ne fabrikuose, o vietose, kurioms apibūdinti mes lyg ir neturime atitinkamo lietuviško žodžio. Angliškai tai – sweatshop, terminas kilęs dar iš XIX a. pradžios Londono siuvyklų, reiškiantis gamybos ar apdirbimo vietą, kuriai būdinga mažas atlyginimas, ilgos darbo valandos ir žmogaus sveikatai žalingos arba pavojingos darbo sąlygos. Sekant žmonijos progresą būtų galima tikėtis, kad 1830 m. Anglijoje atsiradusios praktiškai vergų darbu varomos siuvyklos jau turėtų būti praeities istorijos puslapiuose.

Tačiau beveik garantuoju, kad – jei nesate mados revoliucijos judėjimo dalyvis ir mėgstate populiarius, madingus prekių ženklus – jūsų šią akimirką vilkimi drabužiai buvo pasiūti sweatshop’e. Netikite? Primygtinai siūlau pasitikrinti drabužio viduje prisiūtą etiketę, čia greičiausiai rasite „made in Bangladesh“ arba „made in Philippines“, arba „made in Indonesia“, o tada kviečiu pasidomėti prekės ženklo etika, vertybėmis.

Daug kartų Lietuvoje girdėjau cinišką juokelį apie Kinijos fabrikuose dirbančius vaikus, mažais pirštukais dažančius kalėdinius žaisliukus eksportui, nors patys ir nešvenčia Kalėdų. Ir pati mamai, savo vaikų močiutei, kuriai didelis malonumas yra pirkinėti plastmasinius rožinius žaislus anūkėms, bandžiau minti ant sąžinės pasitelkdama šį naratyvą. Viena vertus, galima spėti, jog, kuomet istorija tampa kad ir cinišku juokeliu, tai yra ženklas ją esant žinoma plačiajai visuomenei. Kita vertus, aš vis tik abejoju, ar juokautojai susipažinę su statistika, pavyzdžiui: 2018 m. Jungtinių Tautų duomenimis, maždaug 218 milijonų viso pasaulio vaikų nuo penkerių iki keturiolikos metų amžiaus yra priversti dirbti sweatshop’uose, t. y. vidutiniškai po 10–13 valandų per dieną.

Drabužiai, batai, kava, šokoladas, bananai ir žaislai yra dažniausiai sweatshop’uose gaminami (arba auginami ir renkami, nes plačiąja prasme sweatshop sąvoka apima ir fermų darbininkus) produktai. Ir čia jei kalbame tik apie nuskriaustus žmones, ne gyvūnus. Nes gyvulininkystės industrija – jau dar kita kalba.

Iš esmės atotrūkis tarp gamintojo ir pirkėjo yra žalingas visiems. Tai ne tik etikos klausimas, bet ir aplinkosaugos, ir, žiūrint filosofiškai-holistiškai, kiekvienas mūsų pirkinys yra kaip tas drugelio sparno virptelėjimas, kitame pasaulio krašte sukeliantis cunamį. Nes visi esame susiję ir darome vieni kitiems įtaką net pirkdami graikinius riešutus arba bolivinių balandų kruopas, kurioms staiga išpopuliarėjus tarp Vakarų hipsterių, galiausiai jų ėmė trūkti Peru, nors ten jos gi buvo valgomos šimtmečiais ir tikrai ne dėl mados.

Neseniai girdėjau tarp bičiulių įsižiebusią diskusiją, kurios esmė buvo man labai artima: ekologiškų ir etiškai pagamintų produktų pirkimas yra turtingųjų privilegija. Iš dalies sutinku, nes tie produktai dažnai tikrai būna brangūs. Bet, mokėdama daugiau už fairtrade bananus vis guodžiu save, kad kiekvienas mano išleistas doleris ar euras yra lyg balsavimo biuletenis už gražesnį, teisingesnį pasaulį.

Man asmeniškai užteko vos keleto dokumentinių filmų apie tekstilės industriją, kad pereičiau prie dėvėtų arba vietinių gamintojų kurtų drabužių pirkimo. Tačiau kaip užsiauginti savo kavą, savo šokoladą, savo bananus ir žaislus vaikams? Kartais net pasaulyje pripažintas sąžiningos prekybos (Fair Trade) logotipas negarantuoja visiško skaidrumo. Kaip rasti etiškai pagamintą arba užaugintą, aplinkai nekenksmingoje pakuotėje pateikiamą, nekeliantį žalos sveikatai ir ne per brangų produktą? Domėtis prekinio ženklo vertybėmis, gamybos metodais ir, jei įmanoma, visada rinktis mažų vietinių verslų ir ūkių produktus.

Beje, vietinius produktus verta pirkti ne vien dėl etinių priežasčių, bet ir siekiant vengti prekių transportavimo keliamos taršos. Mat valstybės atsakingos tik už taršą savo teritorijoje, vadinasi, anglies dioksido pėdsakas, paliekamas, pavyzdžiui,  iš Meksikos į Europą transportuojant avokadus, yra kaip ir niekieno reikalas. Šiame kontekste ir „Pirk prekę lietuvišką!“ suskamba jau visaip kitaip – ne kaip patriotinis, bet kaip vartotojo globalinę atsakomybę suvokiančio žmogaus šūkis.

Nevaidinu tobulybės, nes kartais pati kavinėje užsisakau Benedikto kiaušinių su neetiškai sužvejota importine lašiša net nepasidomėjusi, ar kiaušiniai sudėti ne narvuose auginamų vištų. Bet tik kartais. Ir visada prisimenu tą „Portlandijos“ seriją, kurią pažiūrėjusi supratau, kad gal ir nebūtina patiems važiuoti į fermą tapus vištos žūtį tiriančiais detektyvais. Tačiau būtina užduoti klausimus gamintojui ir tiekėjui. Gyvai, elektroniniais laiškais ar tiesiog grotažymėmis socialiniuose tinkluose, rodant, kad mūsų yra daug. Kad mums rūpi, rūpi iš esmės, nors kartais ir užsimirštame.

Beje, ar pasižiūrėjote, kur pagamintas jūsų dabar vilkimas drabužis? Labai įdomu, kviečiu parašyti komentaruose!