Tikėtina komiko Volodymyro Zelenskio pergalė jau šį sekmadienį vyksiančiuose Ukrainos prezidento rinkimuose vertinama labai prieštaringai, ypač dėl kandidato profesijos.
„Nejaugi komikas gali būti geras prezidentas?“, – nervingai klausia kritikai.
Bet paklauskime kitaip: o kokia profesija paverčia žmogų geru politiku ar įsimintinu šalies lyderiu? Tarkime, jeigu 2002 metais Lietuvos prezidento rinkimus būtų laimėjęs ne lakūnas, o komikas Vytautas Šerėnas (taip, jis ekonomikos mokslų daktaras, bet dirbo komiku, ar ne?), ar Lietuva jau būtų sugriuvusi?
Pirma politikos taisyklė paprasta: rinkėjai nerenka „geriausio“, jie renka mylimą. Rinkimai panašesni ne į pasaulio futbolo čempionatą, o į... „Euroviziją“, kur renka akimis ir širdimi.
Ne protas, o jausmai valdo žmones, ir būtent jausmai nulemia, ką rinksimės. Protas įsijungia tik po to, kai jausmai jau būna nusprendę. Protas tiesiog racionalizuoja jausmų sprendimą, aptikdamas dešimtis priežasčių, kodėl pasirinkimas yra teisingas. Ši taisyklė galioja tiek perkant džinsus (negi rimtai galvojate, kad reklama medžioja jūsų protą?), tiek renkantis prezidentus.
Bet grįžkime prie pradinio klausimo: kokia profesija garantuoja, kad šalies lyderis ves tinkama linkme, o parlamento narys deramai atstovaus tautai?
Kol kas Lietuvoje aukštinami ekonomistai, kurie esą žino, kaip ir kur vesti.
Kitose šalyse pasirinkimas dažnai dar keistesnis ir prioritetas tenka teisininkams, nors gebėjimas „teisingai“ suformuluoti įstatymą tėra techninis veiksmas, turintis mažai ką bendra su politiniu diskursu. Priešingai nei įprasta manyti, teisininko mąstysena politikui net trukdo, mat pastato jį į jau susiformavusius rėmus ir atima gebėjimą ir /ar pastangas ieškoti nestandartinių atsakymų.
Klausimas dėl teisingos profesijos ydingas pats savaime, tad ir atsakymo neturi. Geru politiku žmogų daro ne profesija. Geru politiku jį paverčia kelios asmeninės savybės.
Svarbiausia politikui suvokti, kiek mažai jis iš tiesų žino.
Šiuolaikinis pasaulis yra pernelyg sudėtingas, visa jame klampu ir prieštaringa, o dalykai susiję nematomais priežasties-pasekmės ryšiais. Vieno žmogaus protas vargiai gali visa aprėpti, tad politikas, kuris tai supranta, arba renkasi labai kompetentingą komandą, arba prieš priimdamas sprendimą mokosi išgirsti skirtingas, dažnai priešingas nuomones, geba jas pasverti ir perleisti per moralinių sprendinių tinklą. Politikas, kuris „žino“ atsakymą, dažniausiai veda savo tautą į miško tankmes ir istorijos klystkelius.
Štai Kalifornijos gubernatorius, o iki rinkimų kultūristas ir aktorius Arnoldas Schwarzeneggeris turėjo neteisingą profesiją, bet jam užteko proto suprasti, kiek iš tiesų mažai jis suvokia, kaip valdyti tokią didelę valstiją. Laimėjęs rinkimus jis susitelkė ties stiprios ir veiksmingos komandos formavimu, o istorijon pateko, jeigu ir ne kaip geriausias, tačiau kaip tikrai labai neblogas politikas ir gubernatorius.
Kita gero politiko savybė – mokėjimas kasdien išmoki ką nors naujo. Pasaulis kinta žaibiška sparta, ir vienintelis išliekantis jo bruožas – nuolatinė kaita. Tai, kas vakar buvo aksioma, šiandien atgyvenusi tiesa, ir tik politikas, kuris kiekviena savo ląstele suvokia šią tiesą, gali pasikinkyti ilgalaikę politinę sėkmę.
Tikėtina, kad būtent gebėjimo keistis ir mokytis stygius bene daugiausia trukdo šiaip jau išskirtinai sėkmingam politikui (jūs kada nors bandėt tapti JAV prezidentu?) Donaldui Trumpui. Panašu, kad jo gyvenimiška filosofija jau susiformavusi ir jam sunkoka įsisąmoninti naują informaciją, ypač tą, kuri priešinga jo pažiūroms. Labai tikėtina, kad jis laimės ir antrą prezidento kadenciją, tačiau vargu ar jam pavyks įsitvirtinti istorijoje, kaip vienam iš sėkmingiausių prezidentų. Ir jeigu nepasiseks, tai pirmiausia todėl, kad jis lėtai ir mažai mokosi.
Jeigu 2002 m. Lietuvos prezidentu būtų tapęs komikas Vytautas Šerėnas, pasaulis tikrai nebūtų sugriuvęs. Priešingai, manau, jog jis tikrai būtų ne prastesnis prezidentas, nei aplinkosaugininkas ar politinės ekonomijos dėstytoja.
Jeigu Ukrainos prezidentu taps komikas Volodymyras Zelenskis, apokalipsė šios Rytų Europos valstybės neištiks, o kokia bus jo valdymo era, nulems tik jo paties ir jo suburtos komandos gebėjimas susidoroti su rimtais iššūkiais.
