Nuomonės

2019.04.17 10:34

Dalia Leinartė. Tradicija, nekurianti dvasinės ir materialios visuomenės gerovės, turi būti pamiršta

Dalia Leinartė, Vytauto Didžiojo universiteto profesorė, Jungtinių Tautų CEDAW komiteto narė2019.04.17 10:34

Ne visos tradicijos yra gerbtinos kultūros normos. Kai kurios gali būti pripažintos žalingomis praktikomis.

Nėra demokratinių valstybių ir jos piliečių, kurie vienareikšmiškai neigtų tradicijas ir tautines vertybes. Tačiau būdai, kaip tradicijos suprantamos ir kokią reikšmę jos turi modernioms visuomenėms, yra įvairūs. Didžiosios Britanijos piliečiai sutaria, kad siekia kurti stiprią valstybę ir visuomenę, gerbdami tradicijas. Lietuvoje reikalaujama gerbti tradicijas. Čia ir slypi skirtumas. Britams svarbiausias yra visuomenės augimas; dalis lietuvių pirmenybę teikia tradicijų išsaugojimui. Tuo tarpu tautinės vertybės ir tradicijos nėra užfiksuotos laike ir erdvėje, jų reikšmės kinta. Ilgainiui kai kurios tampa ne saugotinomis kultūros normomis, bet žalingomis praktikomis.

Tarptautiniai teisiniai dokumentai vienareikšmiškai pripažįsta, kad žalingų praktikų dangstymas tradicijų ir kultūros vardu privalo būti stabdomas. Todėl neskubėkime kaltinti, kad kiekvienas, abejojantis viena ar kita lietuvių tradicija, yra tautos ir valstybės priešas. Propaguodami vertybes, susiklosčiusias per mūsų tautos  istoriją, pirmiausia turėtume įvertinti jų įtaką šiandienos visuomenei ir atskiroms jos grupėms.

Pavyzdžių netrūksta. Tarkime, nepriesaginės moterų pavardės, kurias 2003 m. įteisino Valstybinės lietuvių kalbos komisija (VLKK). Šiai lietuvių tradicijai apginti buvo rašomos net mokslininkų knygos (gal valstybės finansuojamos?). Primygtinis ir ilgus metus trukęs reikalavimas modernioje visuomenėje visoms be išimties moterims ir merginoms turėti priesaginę pavardę buvo žalinga praktika. Tačiau tradicijos gynėjai nepaisė, kad po 90-ųjų šimtų tūkstančių Lietuvos emigrančių pavardžių niekas negalėjo ištarti, o kita dalis moterų ir merginų nenorėjo viešai demonstruoti savo šeiminės padėties. Veikiausiai pamenate priekaištus ir užgauliojimus „vardan lietuvių tautos paveldo“, kurių sulaukė lietuvės, pasinaudojusios VLKK suteikta galimybe. Laimei, šiandien niekas nesistebi nuotaka, pasirinkusia nepriesaginę pavardę, ar tėvais, kurie savo naujagimę registruoja būtent tokios formos pavarde. Tačiau tuometiniai tradicijos puoselėtojai nepraleido progų aptarti „blogų moterų su blogomis pavardėmis“. Kitaip tariant, saugojo tradiciją, kurią dalis Lietuvos moterų traktavo ir priėmė kaip jų atžvilgu taikomą žalingą praktiką.

Dauguma lietuvių tradicijų ir tautinių vertybių formavosi tradicinėje XIX a. lietuvių šeimoje. Tačiau būtent tais laikais ir vėliau sovietmečiu smurtas buvo suvokiami kaip privatus šeimos reikalas ir moters negebėjimas bendrauti su vyru. Vieša problema smurtas šeimoje tapo tik 9-ojo dešimtmečio pradžioje, kai apie tai pradėjo kalbėti moterims skirti žurnalai. Šiandien demokratinis pasaulis įvardija smurtą šeimoje kaip diskriminacijos prieš moteris formą ir skiria tam labai daug rimtų teisinių ir prevencinių priemonių. Problema Lietuvoje taip pat pajudėtų iš esmės, jei smurtas prieš moteris būtų sprendžiamas atsietai nuo tradicinės šeimos vertybių.

XIX a. tradicinėje lietuvių šeimoje vaikas tapdavo individu tik tuomet, kai turėjo pakankamai jėgų dirbti ir tapdavo naudingas. Padėdavo namų ūkyje, piemenavo. Būtent todėl anksti mirusio vaiko vardas dažnai būdavo perkeliamas po jo gimusiam kitam tos pačios lyties vaikui, nes automatiškai kūdikis nebuvo traktuojamas kaip niekuo nepakeičiama vertybė. Tokia praktika buvo žinoma ir Vakarų Europoje. Tradicinėje lietuvių visuomenėje, kaip ir daugumoje kitų XIX a. kultūrų, sekinantis mažamečių vaikų darbas buvo suvokiamas kaip jų auklėjimas, o fizinė bausmė – kaip galima auklėjimo dalis. Tačiau šiandien vaiko raida ir gerovė grindžiami mokslinėmis ir žmogaus teisių normomis. Šiuo atveju tradicija taikyti fizines bausmes kaip auklėjimo priemonę yra žalinga praktika, nes mušimas grasina vaiko sveikatai ir net gyvybei.                     

Žalingų praktikų, vertintų kaip tradicija, rasime ir kitose kultūrose. Vienos žinomiausių yra moterų genitalijų apipjaustymas kaip neva mergaitės parengimas vedybiniam gyvenimui. Egipte, Malyje apie 88 proc. 15–18 metų mergaičių priverčiamos iškęsti apipjaustymą ir niekada neturėti visaverčių lytinių santykių. Malaizijoje dėl šios tradicijos apipjaustymą vis dar patiria 95 proc. mergaičių. Nesuvokimą, kad ši tradicija privalo būti traktuojama kaip žalinga praktika, demonstruoja pati Malaizijos vyriausybė. Pasak vyriausybės, malaiziečiai žino, kaip atlikti tradicinį apipjaustymą ir nesužaloti mergaitės.

Kirgizstane klesti nuotakų vogimo tradicija. Šiandien ši „archajiška“ kultūrinė norma yra akivaizdi žalinga praktika. Labai dažnai ritualas nebeturi nieko bendra su santuoka, nes jo tikslas yra įsigyti merginą kaip pigią darbo jėgą. Kitose Vidurinės Azijos šalyse klestinti poligamija pateisinama kaip prisiminta sena tradicija, esant prastai šalies ekonomikai. Tuomet vyrai neva atlieka gerą darbą ir padeda išgyventi keletui moterų ir vaikų.

Šiandien visuomenės skirtingai vertina tas pačias tradicijas ir jų reikšmę. Šalia Egipto ir Malio esančiuose musulmoniškuose Tunise ir Alžyre moterų apipjaustymas išgyvendintas kaip žalinga praktika. Nikabas daugelyje kultūrų taip pat pripažintas žalinga praktika, nes uždangalas dažnai slepia sumuštą moters veidą ir tokiu būdu skatina smurtą. Jis taip pat traktuojamas kaip moteris žeminantis paprotys ir priemonė kontroliuoti jų elgesį, kada ir kam jos gali rodyti savo veidą. Tačiau kai kuriose musulmonų bendruomenėse Prancūzijoje nikabas yra privalomas.

Tad prieš išeinant į šventą karą už tradicijas, derėtų pamąstyti ir įvertinti, kas bus ginama: tautinės vertybės, padedančios mums augti ir būti unikaliems, ar žalingos praktikos, kurios skatina panieką, patyčias ir smurtą.

Paieškos rezultatai

20180218

Įkelk naujieną

Nuotraukos
Nuotraukos
Kelkite nuotraukas tiesiai iš kompiuterio arba spauskite pridėti nuotrauką/as
Nuorodos į audiovizualinę informaciją
Autorius