Eurostato duomenimis, 2013 m. 31 proc. Lietuvos gyventojų gyveno ties skurdo riba. Žinoma, skurdas yra sąlyginis dalykas, pavyzdžiui, Eurostatas šiai kategorijai priskiria žmones, kurių pajamos nesiekia 60 proc. šalies vidurkio.
Eurostato duomenimis, 2013 m. 31 proc. Lietuvos gyventojų gyveno ties skurdo riba. Žinoma, skurdas yra sąlyginis dalykas, pavyzdžiui, Eurostatas šiai kategorijai priskiria žmones, kurių pajamos nesiekia 60 proc. šalies vidurkio.
Lietuvos statistikos departamento skaičiavimais, 21 proc. lietuvių gyveno žemiau skurdo rizikos ribos, o kaime – net 32 proc. jo gyventojų. Tačiau kaip paaiškinti, kad visi skundžiasi, jog kaime sunku ką nors prisikalbinti pasidarbuoti už gerą atlygį?
Anaiptol nenoriu pasakyti, kad ši problema išpūsta, nes socialinė atskirtis Lietuvoje tikrai per didelė. Bet skurdo lygis iš tikrųjų yra reliatyvus dalykas. Kaip skurdas atrodė kiek daugiau nei prieš šimtą metų Anglijoje – šalyje, į kurią dabar yra suplūdę daug lietuvių, kaip tik bėgančių nuo skurdo tėvynėje?
XIX ir XX a. sandūroje anglų sociologas Seebohmas Rowntree Jorko mieste atliko didžiulio masto tyrimą pagal savo sukurtą metodiką, kuri vėliau buvo plačiai pripažinta.
Gyvenantiems žemiau skurdo ribos jis priskyrė štai kokius žmones: kurie visai negali sau leisti važiuoti ir, norėdami aplankyti gimines kaime, turi eiti pėsti; kurie neišgali nusipirkti pašto ženklų laiškams, tabako arba alkoholio, neturi pinigų nupirkti vaikams lėlių, žaislų arba saldainių ir neturi už ką nusipirkti drabužių, išskyrus pačius būtiniausius. Tai štai tokie skurdžiai sudarė 28 proc. Jorko miesto gyventojų. Panaši padėtis iki XX a. pradžios buvo Londone ir daugelyje kitų Anglijos miestų.
Svarbu, kad ši studija paskatino naują Britanijos valstybės socialinę politiką dar XX a. pradžioje, ir skurdžiau gyvenančių visuomenės sluoksnių padėtis vėlesniais dešimtmečiais smarkiai pagerėjo – ne tik Britanijoje, bet ir visoje Europoje, nors Lietuvoje ji gerėjo kur kas lėčiau negu norėtųsi.
O kaip pasikeitė kiti kiekybiniai rodikliai Lietuvoje pastaraisiais dešimtmečiais?
Kai kurie dalykai nekelia abejonių – prekių ir paslaugų pasiūla išaugo milžiniškai. Kai kurie rodikliai, pavyzdžiui, demografiniai, aiškiai pablogėjo, bet tai bent kol kas gyvenimo kokybę veikia teigiamai, nes iš emigracijos suplūsta daug pinigų. Tačiau yra tokių dalykų, dėl kurių daug nerimaujame, o vis dėlto rodikliai yra pagerėję.
Tad dabartį palyginkime su 1989 metais. Kūdikių mirtingumas tūkstančiui gyventojų sumažėjo per pusę. Apskritai sumažėjo mirtingumo rodiklis ir dvejais metais pailgėjo vidutinė gyvenimo trukmė – nuo maždaug 72 metų iki 74. Itin įdomi žuvusiųjų eismo įvykiuose statistika. 1989 m. 100 000 gyventojų teko 27 žūtys keliuose, pernai – devynios, nors automobilių dabar važinėja keliskart daugiau.
Pabrėžtina, kad kaip tik dėl kai kurių iš šių rodiklių mūsų viešojoje erdvėje daug skundžiamasi, uoliai ieškoma būdų pagerinti padėtį. Iš tikrųjų šiais atžvilgiais Lietuvos reikalai prastesni negu Vakarų Europos, tačiau geresni negu buvo sovietmečiu ir geresni negu šiandieninėje Rusijoje. Kaip ir štai dar toks rodiklis: pagrįstai apgailestaujame, kad Lietuvoje daroma per daug abortų – nuo 5 iki 6 tūkst. per metus. Tačiau 1989 m. jų buvo atlikta apie 30 tūkst.
Tikrai ne viskas pagerėjo – yra išaugęs (nors pastaruoju metu mažėjantis) nusikalstamumas, padidėjęs skirtumas tarp turtingųjų ir vargšų. Vis dėlto kai kurie kiekybiniai rodikliai, kurie mums dažnai atrodo labai prasti, lyginant su sovietmečiu yra pagerėję, o ne pablogėję, pavyzdžiui, kad ir pragyvenimo lygis – bent jau jo vidurkis.
Komentaras skambėjo per LRT Radiją
