Prieš keletą dienų vilniečius nudžiuginęs kultūros įvykis – tai įamžinta viena iš senojo Vilniaus legendų. Nagi Vilkpėdės gatvėje, pakilus į viršutinę kitados Neries suformuotą terasą, skverelyje pastatytas akmuo su iškaltomis vilko pėdomis. Kitoje akmens pusėje išrašytas ir visas legendos tekstas.
Prieš keletą dienų vilniečius nudžiuginęs kultūros įvykis – tai įamžinta viena iš senojo Vilniaus legendų. Nagi Vilkpėdės gatvėje, pakilus į viršutinę kitados Neries suformuotą terasą, skverelyje pastatytas akmuo su iškaltomis vilko pėdomis. Kitoje akmens pusėje išrašytas ir visas legendos tekstas.
O senų senovėje buvę taip: velnias, besivalkiodamas paneriais, pamatė besiganančią ožkytę. Pasivertė vilku ir puolė ją. Ožkytei bebėgant, kelią pastojo didžiulis akmuo. Vilkas kaip mat sumetė: prie jo ir priremsiąs grobį. Užbūrė akmenį – tegu tampa klampus. Bet ožkytė strykt ir peršoko kliūtį, tik kanopėle kiek užkliudžiusi. Vilkas iš paskos, bet įklimpo į savo spąstus. Užgiedojus gaidžiui, visi burtai prapuolė, o alkanas velnias nudūlino pragaran. Ant akmens liko atsispaudusios gaudynių pėdos.
Išties tokio pėduoto akmens būta; nuo jo ir gatvės, ir seniūnijos pavadinimas. XX amžiaus ketvirtame dešimtmetyje, pradėjus šio Vilniaus pakraščio plėtrą ir statybas, akmuo buvo suskaldytas ir sunaudotas grindiniui. Archeologai šalia jo skeveldrų yra aptikę labai apardyto piliakalnio ar alkakalnio kalvelę. Tad tikėtina čia buvus senojo tikėjimo apeigų vietą.
Rašytojas Česlovas Milošas susitikime su miesto visuomene mūsų Rotušėje 2002 m,. pasakė reikšmingus žodžius: „Nedaug Europoje yra miestų, taip mitologizuojamų kaip Vilnius. Turiu omenyje iš praeities paimtus pasakojimus, kurie nebūtinai privalo atitikti faktus. Šio miesto istorija tokia keista, kad ji prašyte prašosi perkeliama į pasakos erdvę, kas jau ne kartą buvo daroma...“
Štai ir ši Vilkpėdės legenda pagaliau tapo matoma. Skulptorius Kęstutis Musteikis ant didžiulio rausvo granito riedulio iškalė ne tik vilko pėdas, legendos tekstą, bet užkėlė ant jo ir grakščią ožkytę – iš juodo akmens ir metalo. Architektas Henrikas Žukauskas sutvarkė aplinką.
Didelėmis entuziastų pastangomis radosi šis gražus Vilniaus legendos įprasminimas, labai reikalingas gyventojų vilnietiškajai tapatybei ugdyti, istorinei atminčiai gaivinti. Stebėtina, kaip sunkiai sekasi realizuoti tautinės kultūros projektus, ir kaip lengvai sostinės viešosiose erdvėse išdygsta bedvasiai, kosmopolitiški ar atvirai pseudomeniški kūriniai...
O štai Vilkpėdės legenda, atgijusi Kęstučio Musteikio skulptūroje, turi gilią potekstę. Aplink sostinę Vilnių esama nemažai vietovardžių, kilusių iš vilko vardo. Šalia miesto būta Vilkų kaimo, prie Vilnios ištakų yra Vilkabrastis. O pačiame Vilniuje užfiksuoti tokie toponimai: Vilkaduobė, Vilkalaukis, Vilkeliškės, Vilkynė, Vilkiniai. Didysis kunigaikštis Gediminas įkūrė sostinę Vilnios ir Neries santakoje, susapnavęs geležinį vilką. Garsusis rusų mokslininkas mitologas Vladimiras Toporovas savo studijoje apie Vilniaus mitinę aurą kelia tokį klausimą. Iš kur ta legenda apie geležinį vilką – sostinės simbolį? Pasirodo, vilkais būdavo vadinami kunigaikščio kariaunos vyčiai – geležiniai kariai.
Vienas iš legendinių Gedimino protėvių taip pat vardu Vilkas. Apie žmones – vilkus rašė dar senovės graikų istorikas Herodotas, vadinamas istorijos tėvu, gyvenęs V a. prieš Kristų. Pasak jo, šiaurėje gyvenanti neurų tauta. Ten kiekvienas vyras keletą dienų per metus pasiverčiąs vilku. Herodoto tekstų tyrinėtojai mano, kad čia kalbama apie baltų tautas.
Lietuviškos sakmės išties pasakoja apie vilkolakius, dar vadinamus vilktakiais ar vilkatais. Tai žmogus, pasivertęs ar raganos paverstas vilku. Kartą taip atsitikę net vestuvininkams – iš juodo pavydo.
Apie visokius atsitikimus su vilkolakiais jaunimas pasakodavosi naktigonėse ar vakaronėse. Kraupokos istorijos.
Vilkolakiai būdavę labai žiaurūs, atėję į kaimą išpjaudavę verpiančias merginas. Atsiginti nuo jų galima tik šermukšnine lazda. Kartą užmuštą vilkolakį žmonės degino lauže, tai rado… ledinę širdį.
Senieji pasakoja, kad Obelių valsčiuj buvęs toks nutikimas. Pasirodo, kaimo pasamdytas kerdžius mokėjęs paversti piemenis vilktakiais. Tas kerdžius kasdien prie savęs pasilikdavo tik po vieną piemenį, su kuriuo lengvai išganydavo daug galvijų. Mat piemuo, paverstas vilku, apibėgdavęs ratu ir suvarydavęs galvijus bandon. O kaipgi paversdavo ir vėl atgal atversdavo? Vienoj vietoj buvo kerdžiaus prikalta šermukšnių kuolelių, per juos liepdavo virsti, o besiverčiant ir pavirsta vilktakiu.
Kai vieną rytą kerdžius piemenį vilktakiu vertė, tai pamatė to kaimo bernas. Ėmė jis vieną kuolelį ir ištraukė. Sulaukus vakaro, kerdžius norėjo atversti tą piemenį, tik ne viskas gerai buvo. Kai vieną kuolelį tas bernas ištraukė, tai piemeniui negalėjo pašalinti vilko uodegos: visas žmogus, o vilko uodega užpakaly.
Bijodavo vilkų piemenys, juk gyvuliai seniau būdavo ganomi pamiškėmis. Jų kalba vilkas – tai „jokūbas“ Štai toks posakis, nugirstas Rytų Aukštaitijoje: „ Ai, daboj, pagiry jokūbas aveles skaito!“ Tai labai archajiško tikėjimo liekana: kitados žmonės pernelyg neišskirdavo savęs iš gamtos ir manydavo, kad žvėrys supranta jų kalbą. Medžiotojai todėl susitardavo pakeisti jų tikruosius vardus išgalvotais. O piemenys, kad pikčiausio jų priešo – vilko – neprisišaukus, jokūbu jį praminė.
Lietuviškose pasakose yra ir geležinių, ir varinių vilkų, tarsi šarvuotų karių. Galima manyti, kad kitados Vilniaus apylinkėse gyvenusi lietuvių gentis vilką buvo pasirinkusi savo mitiniu pranokėju ir globėju. Gentainiai tuomet save laikė vilko vaikais, vilkiukais. Ilgainiui globėjo atvaizdas tapo genties vado, kunigaikščio, jo pilies, o kartu ir šalia išaugusio miesto simboliu, herbu. Į vilko letenos grafinį ženklą kiek panašūs yra ir Gedimino stulpai. Tad Vilkpėdės akmuo kitados galėjo žymėti kunigaikščio valdų ribas.
Komentaras skambėjo per LRT Radiją.
