Sportas, garbingumas, žmogaus teisės. Šiuo metu tai dažnai vienu atsikivėpimu linksniuojamos sąvokos, nes prieš akis – svarbios sporto žaidynės šalyje, kurioje neleidžiama ginti politinės laisvės vertybių, o tuo pačiu antrą savaitę tebegergždžia Tarptautinės futbolo federacijos aukščiausiojo rango pareigūnų negarbingo elgesio kakofoniniai atgarsiai.
Sportas, garbingumas, žmogaus teisės. Šiuo metu tai dažnai vienu atsikivėpimu linksniuojamos sąvokos, nes prieš akis – svarbios sporto žaidynės šalyje, kurioje neleidžiama ginti politinės laisvės vertybių, o tuo pačiu antrą savaitę tebegergždžia Tarptautinės futbolo federacijos aukščiausiojo rango pareigūnų negarbingo elgesio kakofoniniai atgarsiai.
Kaip svetainės „openDemocracy“ paskelbtame straipsnyje „Sportas negali ignoruoti žmogaus teisių“ rašo Dunja Mijatović, Michelis Forstas ir Nilsas Muižniekas, „birželio 12 d. Baku, Azerbaidžano sostinėje, prasidės pirmosios Europos žaidynės.
Jose per 6 tūkst. sportininkų iš 50 šalių bėgs, kausis ir šoks dėl medalių ir šitaip įžiebs milijonų europiečių aistras. Mes tikimės, kad jie taip pat atsistos ir už tai, kad toje šalyje liautųsi žmogaus teisių gynėjų persekiojimai.
Per pastaruosius kelerius metus, ypač per paskutiniuosius 12 mėnesių, reikšti savo atskirą nuomonę ar domėtis galingų žmonių elgesiu tapo Azerbaidžane labai rizikingu užsiėmimu.
Didelis skaičius žurnalistų bei žmogaus teisių aktyvistų patyrė intensyvų spaudimą iš politinės sistemos, negalinčios pakęsti kritikavimo, pusės ir net prarado laisvę.
Trys atvejai padės suprasti represijų apimtį. Štai Rasulas Jafarovas, vienos nevyriausybinės organizacijos vadovas, anksčiau pasireiškė suorganizuodamas kampaniją vardu „Dainuok už demokratiją“ rengiantis Eurovizijos konkursui, kurio šeimininku 2012-aisiais ir buvo Azerbaidžanas.
Dabar R. Jafarovas planavo suorganizuoti naują kampaniją „Sportas už teises“ Europos žaidynių išvakarėse tam, kad pasisakytų už demokratijos skatinimą per sportą.
Tačiau paskutinius dešimt mėnesių jam teko praleisti areštinėje dėl visiškai neįtikimų kaltinimų, o balandį jis nuteistas šešis su puse metų kalėjimo neva už mokesčių vengimą, nelegalią komercinę veiklą ir piktnaudžiavimą pareigomis.
Štai antras atvejis. Leyla Yumus, viena žymiausių žmogaus teisių gynėjų Azerbaidžane ir viena iš trijų finalininkų šių metų Sacharovo premijai už minties laisvę gauti, dabar sulaikyta, nes kaltinima valstybės išdavimu, sukčiavimu, klastojimu ir mokesčių vengimu.
Ji serga diabetu, hepatitu C, kepenų liga, jos vyras Arifas sėdi Nacionalinio saugumo ministerijos kalėjime, jiems nuo jų arešto nebuvo leista susitikti.
Khadija Ismayilova, pasižymėjusi tiriamoji žurnalistė, balandį gavo du Laisvės radijo ir Laisvosios Europos radijo žymenis už savo pranešimus korupcijos temomis ir už savo kovą už minties išraiškos laisvę. Apie tai ji sužinojo sėdėdama Kurdachanio prie Baku kalėjime.
Ten ji laikoma nuo gruodžio, kaltinama savižudybių skatinimu, mokesčių vengimu, nelegalia komercine veikla, piktnaudžiavimu pareigomis.
Ši represijų banga paliečia ir užsieniečius žurnalistus, nevyriausybinių organizacijų narius, Jungtinių Tautų pareigūnus, kuriems trukdoma ir grąsinama, kad tik nekritikuotų Azerbaidžano.
Tos šalies valdžia savo poelgius teisina argumentu, kad visos šios bylos liečia tų asmenų padarytus neteisėtus veiksmus. Todėl esą neteisinga įžvelgti kokią nors šių žmogaus teisių gynėjų areštus grindžiančią politinę motyvaciją.
Tačiau mes manome kitaip. Esame su šiais aktyvistais ir žurnalistais daugelį metų bendravę, juos gerai pažįstame ir žinome, kad tai toli gražu ne kriminaliniai nusikaltėliai“, – rašo Dunja Mijatović, Michelis Forstas ir Nilsas Muižniekas, trijų organizacijų – ESBO, Jungtinių Tautų ir Europos Tarybos – įgaliotiniai žmogaus teisių ir spaudos laisvės klausimais ir tęsia:
„Tikrovė ta, kad priespaudai pateisinti buvo iškreipta teisės valdžia: baudžiamosios bylos iškeltos tam, kad būtų nubausti disidentai, įvesti nauji įstatymai tam, kad būtų ribojama nevyriausybinių organizacijų veikla, policija įkinkyta į taikių protestų malšinimą.
Beveik visi žmogaus teisių organizacijų partneriai sulaikyti, spaudžiami ar priversti iš šalies bėgti dėl prieš juos valdžios pareigūnų rankomis vykdytų represijų.
Atėjo laikas tam padaryti galą, ir čia sportininkai gali padėti. Mažų mažiausiai jiems reikėtų suvokti socialinį ir politinį valstybės, kurioje jie varžysis, kontekstą. Gal atletai kels šiuos klausimus šeimininkams, vietos sportininkams, su kuriais susitiks, ar išnaudos savo populiarumą tam, kad užstotų neteisingai suimtuosius.
Tikimės, kad jie pasielgs teisingai ir šių žaidynių dvasios pagauti pasipriešins tendencijai slopinti tuos, kurie nieko blogo nepadarė išskyrus žmogaus teisių propagavimą“, – rašo portale „openDemocracy“ trys Europos Tarybos, ESBO ir Jungtinių Tautų žmogaus teisių įgaliotiniai.
Tačiau sportininkams iššūkiai kyla ne tik žaidynės politinę priespaudą vykdančiose šalyse, bet juos žeidžia ir netvarka sporto pasaulyje.
Tarptautinės futbolo federacijos FIFA prezidentui Seppui Blatteriui nelauktai pasitraukus iš pareigų, kurioms tik ką buvo perrinktas, dienraštis „Neue Zürcher“ rašo, kad „daugelį metų sucementuota pasaulinė futbolo struktūra pradėjo trupėti. Neeuropietiškųjų konfederacijų, beveik kaip mūras stovėjusių S. Blatterio užnugaryje, atstovai naujojoje tvarkoje nebūtinai laikysis vieningos pozicijos.
S. Blatterio pasitraukimas siūlo naujų koalicijų skersai išilgai pasaulio galimybę – nebebus savaime suprantama, kad afrikiečiai ir pietų amerikiečiai petys į petį rems tą patį kandidatą“, – teigia Šveicarijos, kurioje FIFA turi savo būstinę, laikraštis.
Malmės dienraštčio „Skanska Dagbladet“ nuomone, „FIFA darosi vis labiau panaši į tarptautinį nusikaltėlių sindikatą negu į sporto organizaciją. Ne veltui ir Rusijoje baiminamasi, jog jiems gali nuplaukti 2018 m. pasaulio čempionatas. Yra galimybė, jog bus diskusijų ir dėl Kataro 2022-aisiais.
Tačiau nors sunku tokią didelę mašiną, kaip žaidynių paskyrimas, sustabdyti ir po to vėl užvesti, geriausias sprendimas vis dėlto būtų imtis kai ką spręsti iš naujo – tačiau šįkart be kyšių ir griežtai paskyrimą stebint nepriklausomiems asmenims“, – teigė Švedijos laikraštis.
Pasak Oslo dienraščio „Dagavisen“, „S. Blatteris neturėjo rimtų varžovų nuo 1998 metų, kuomet pasiekė futbolo imperijos valdžios viršūnę. Priešinimasis jam buvo silpnas ir betikslis. Bet jam pasitraukus scena keičiasi.
Nes dabar į kovą dėl aukščiausiojo posto pasaulio sporto pasaulyje varžysis Afrika, Amerika ir visų pirma Azija. Dabar pamatysime, kaip pozicionuosis savo galia besidžiaugiantys arabiškųjų naftos valstybių fiūreriai, – teigė Norvegijos sostinės dienraštis.
Kinijos laikraštis „Guangming ribao“ priminė, jog „ir Tarptautiniame olimpiniame komitete“ buvo pasitaikę panašių skandalų, kurie po tam tikro konsolidacijos proceso šią organizaciją tik sustiprino. Dabar FIFA atsivėrė galimybė didesnio skaidrumo ir naujo gyvybingumo dėka išsimėžti savo pačios tvartą.
Gal po to ir pasitvirtins S. Blatterio atsisveikinimo kalboje tarti žodžiai, kad galų gale laimėtoju išeis pats futbolas. Tačiau dabar reikia priimti teisingus sprendimus ir leistis į atsinaujinimo kelią“, – rašė Pekino dienraštis.
Frankfurto prie Oderio laikraštis „Märkische Oderzeitung“ tvirtino, kad „tik iš vidaus visiškai nuo galvos ligi kojų korumpuota FIFA vargu ar leisis reformuojama. Todėl reikia radikalių, fundamentalių reformų ir stiprios asmenybės, kuri sugebės atsilaikyti prieš visokį priešinimąsi“, – teigė rytinės Vokietijos dienraštis.
Vieną tokį tuoj pat pasiūlė Hanoverio „Allgemeine“: tai „Wofgangas Niersbachas, turintis tą privalumą, kad neminimas pirmuoju, bet paskutiniosiomis dienomis elgėsi labai protingai.
Šis Vokietijos futbolo federacijos (DFB) prezidentas sunkiais laikotarpiais pasižymėjo kaip geras taktikas ir tikras politikas. Kol kiti ieškodavo atviros kovos su despotu S. Blatteriu ir pralaimėdavo, W. Niersbachas stengėsi konstruktyviai bendradarbiauti“, – rašė Hanoverio dienraštis.
Tačiau Niurnbergo laikraštis „Nürnberger Nachrichten“ klausė: „o kodėl kam nors reikėtų bandyti sugriauti tokią sistemą, iš kurios visi taip ilgai pelnėsi naudos?“ Todėl „naujai FIFA pradžiai reikia tokio, kuris nieko neturėti slėpti, nieko nežino, S. Blatterio sistemoje neturi jokių draugų ar giminių, reiktų geriausiai tokio, kuris futbolo pats nei žaidė, nei organizavo, nei finansavo“, – siūlė Niurnbergo dienraštis.
Berlyno dienraščio „Tagesspiegel“ nuomone, naujajai pasaulinio futbolo vadovybei „reikėtų leisti FIFA delegatams iš naujo apsispręsti arba už, arba prieš čempionatų surengimą Rusijoje 2018 m. ir Katare 2022 m., puikiai suprantant, kad bet kokiu atveju bus kritikos. Ir ji nebus tyli.
Pvz., ankstesnis Vokietijos futbolo federacijos (DFB) prezidentas Theo Zwanzigeris, tik ką pasitraukęs iš FIFA vykdomojo komiteto, anksti pasisakė prieš čempionato rengimą Katare. Ir nors savo nuomonę jis grindė nevyniodamas žodžių į vatą, prie kritikos savo pačių gretose FIFA turės priprasti.
O Rusija, viena iš ištikimiausių S. Blatterio sąjungininkių jo kovoje už pasilikimą prezidento kėdėje, su dideliu nerimu pasitiko jo atsistatydinimą, nes tai labai neparanku Maskvos interesams. Kviečiant Rusiją surengti pasaulio futbolo čempionatą dar nebuvo jokių kalbų apie Krymo aneksavimą ar apie karą su Ukraina ir dėl jos..
Tačiau dabar niekas nebegali elgtis taip, tarsi nieko tokio nebūtų įvykę. Dabar reikia persvarstyti sprendimus ir tuos, kurie netikę, pakeisti“, – ragino Berlyno „Tagesspiegelis“.
Užsienio spaudos apžvalga skambėjo per LRT Radiją.
