Valdžios atstovus per dantį traukiantys anekdotai, tokie populiarūs sovietmečiu, nepriklausomoje Lietuvoje – retenybė. Prieš ketvirtį amžiaus įkurtas „Šėpos“ teatras nunyko. Televizijos laida „Dviračio šou“ – bene vienintelė tribūna, kurioje galima elegantiškai „pakedenti“ pradėjusius užsimiršti valdžios olimpo užkariautojus.
Valdžios atstovus per dantį traukiantys anekdotai, tokie populiarūs sovietmečiu, nepriklausomoje Lietuvoje – retenybė. Prieš ketvirtį amžiaus įkurtas „Šėpos“ teatras nunyko. Televizijos laida „Dviračio šou“ – bene vienintelė tribūna, kurioje galima elegantiškai „pakedenti“ pradėjusius užsimiršti valdžios olimpo užkariautojus.
Tačiau poreikis kritikuoti demokratiškai išrinktus tautos atstovus yra gyvas. Tai liudija audringa publikos reakcija Nacionaliniame dramos teatre žiūrint spektaklį „Didvyrių aikštė“. Tradiciniam žiūrovui artimos Valentino Masalskio personažo profesoriaus Šusterio mintys: „Prieš nieką neprotestuoju, aš jau prieš nieką nebeprotestuoju, gyvenimo pabaigoje nebeįmanomi jokie protestai. Aš tiek protestavau savo gyvenime ir be jokios naudos.“
Nors pjesė, kurios veiksmas vysta Austrijoje, parašyta 1988 metais, ji skamba tarsi šių dienų Lietuvos kronika. Aktoriui ištarus: „Jei šiandien renkate kokį politiką, tai išrenkate tik korumpuotą kiaulę, juk ne kitaip“ arba: „Tik paklausykite, kaip šneka premjeras, jis net nesugeba teisingai baigti sakinio“, salė leipsta iš juoko.
Aktoriaus V. Masalskio ištarti žodžiai: „Čia viskas dar blogiau nei kitur, visi čia garbsto bukaprotiškumą, o dvasią trypia kojomis. Nieko daugiau šiai vargšei nesubrendusiai tautai ir neliko, kaip teatras, ir pati šalis ne kas kita kaip scena, kurioje viskas pakrikę, sutrūniję ir sunykę, pati savęs nekenčianti, likimo valiai paliktų statistų armija – debilų ir pasiutėlių“, skamba kaip sarkastiškų žinių santrauka.
Akivaizdus šių žodžių patvirtinimo pavyzdys – Europos Komisijos prašymas priimti 207 pabėgėlius iš Sirijos ir Eritrėjos bei valstybės vadovų atsakymas, kad Lietuvoje galėtų jų prisiglausti 30–40. Per ketverius konflikto, kuris prasidėjo kaip antivyriausybinis protestas ir išaugo į civilinį karą, metus Sirijoje žuvo 200 tūkstančių žmonių. Daugiau kaip 11 milijonų jų buvo priversti palikti namus. Eritrėjos gyventojai kenčia nuo sausros ir dėl maisto trūkumo.
Kai galvoju, kur priglausti nelaimėlius iš Afrikos, prisimenu, kad Lietuvos kaimuose su žiburiu reikia ieškoti blaivių vyrų, galinčių nušienauti mieste gyvenančių ir retai savo sodybas lankančių šeimininkų pievas. Trijų kaimų gyventojų pensijoms ir atlyginimams užtenka vienos Prezidento patarėjo algos. Pasirodo, Lietuvos Prezidentės kanceliarijoje dirba 160 žmonių, o išlaidos darbo užmokesčiui kelis kartus lenkia Estiją ir Latviją.
Pabandžius Vilniuje surasti savo darbą išmanantį santechniką paaiškėja, kad patikimų meistrų yra gerokai mažiau, negu norinčiųjų vadovauti Darbo partijai ar tapti Lietuvos prezidentu.
Jeigu geri meistrai – aukso vertės, gal verta įsileisti užsieniečių? Pabėgėliai ne tik pakeistų ieškoti sotesnės duonos į užsienį išvykusius lietuvius. Ne paslaptis, kad Jungtinėje Karalystėje ar Vokietijoje senelius ir vaikus prižiūri mažesnes algas gaunantys užsieniečiai. Taip išlošia ir atvykėliai, ir tų šalių ekonomika.
Lietuvoje kasmet išmetama 581 tūkstantis tonų maisto. Net jeigu Lietuvoje skursta daugiau kaip 600 tūkst. žmonių, išmetamo maisto užtektų ne tik lietuviams, bet ir į Lietuvą norintiems atvykti keliems šimtams pabėgėlių.
Valdžios atstovams pravartu pažiūrėti ir Eimunto Nekrošiaus sukurtą „Borisą Godunovą“. Šiame spektaklyje puikiai panaudoti simboliai – valdžios vyrų mėgstami ir juos gelbstintys gelbėjimo ratai, kurie, priėmus neteisingą sprendimą, gali tapti jų kapo vainikais. Abiejuose Nacionalinio dramos teatro spektakliuose ir tarp eilučių tvyrantis protestas – ženklas paniurusiai Lietuvos visuomenei. Gal meno kūriniai paskatins protestuoti ne tik per rinkimus, bet kiekvieną dieną.
Komentaras skambėjo per LRT Radiją.
